Nigeris. Danas Pankevicius 14
Žmonės

Nigeryje be paso likęs lietuvis: stiklai – išdaužyti, sienos – juodos nuo ugnies

Nigeris – 195-a valstybė jau bene visą pasaulį aplankiusio keliautojo Dano Pankevičiaus sąraše. Vos prieš du mėnesius karinį perversmą išgyvenusioje ir sienas uždariusioje šalyje jis atsidūrė kelionės po atokiausias Afrikos vietas metu.

„Ketinau vykti į šalį rugsėjo pabaigoje, nes tuo metu vyksta Gerewol festivalis dykumose. Bet prieš pat išvykimą gavau žinią, kad vizos procesas stabdomas. Sienos dėl sukilimo uždaromos – tiek sausumos, tiek oro. Teko planus atšaukti. 

Galiausiai vienoje iš Afrikos šalių susitikau su asmeniu iš Nigerio, turinčiu įvairių pažinčių ir padėjusiu man gauti specialų dokumentą, leidžiantį atvykti į norimą šalį“, pasakoja D. Pankevičius.

Nigeris savo oro erdvę ilgainiui atvėrė tik Turkijos ir Etiopijos oro linijoms, tad vyras perskrido pusę žemyno tam, kad atsidurtų Etiopijoje ir patektų į iš šios sostinės į Nigerį skrendantį lėktuvą.

Šiuo metu Nigerio sostinėje Niamėjuje esantis lietuvis jau daugiau nei savaitę neatgauna paso, todėl kelionės po perversmo supurtytą šalį – apribotos.

„Pasą migracijos pareigūnai pasiėmė oro uoste – į jį miesto centre esanti įstaiga turės įklijuoti vizą. Tai – įprasta procedūra, apie ją žinojau iš anksto, todėl klausimų nekilo. Tačiau praėjo jau daugiau nei savaitė, o paso rankoje vis dar neturiu, nors tikrai žinau, kad viza jame jau yra.

Keliauti be paso – negaliu, nes mieste ir šalyje daug karių, policijos ir patikrinimo postų. Įkliuvęs be asmens dokumento prisidaryčiau rimtų problemų. Manau, paso man negrąžina sąmoningai – kad mažiau keliaučiau po neramumų purtomą šalį“, – sako D. Pankevičius.

24-erius metus po pasaulį nuolat keliaujantis ir išskirtinių kelionių agentūrą kuriantis D. Pankevičius – pripratęs prie gausių karinių pajėgų pilnų Afrikos miestų gatvių, tad šie vaizdai jo netrikdo. Visgi neramumų atgarsių mieste netrūksta.

„Matosi, kad būta riaušių, nes Prancūzijos ambasados stiklai išdaužyti, o tvoros sienos – juodos nuo ugnies. Mano žiniomis, Prancūzijos ambasadorius paliko šalį, o šią savaitę Prancūzijos pajėgos pradedamos išvedinėti iš Nigerio, jie čia turėjo karinių bazių. Tad viskas turėtų nurimti. 

Šalyje įtampos nejaučiu, viskas atrodo ramu, bet niekad nežinai kaip viskas gali pasisukti. Tad stengiuosi per daug į save dėmesio neatkreipti, fotoaparato rankose nenešioju“, – teigia keliautojas.

Eritrėja – laike sustingusi viena iš saugiausių Afrikos valstybių

Prieš keliaudamas į Nigerį, D. Pankevičius aplankė Eritrėją. Patekti į šią atokią valstybę – labai sunku, tačiau keliautojas ne tik vizą gavo pats, bet vizito metu užsitikrino ir kad jos bus išduotos visiems būsimiems jo planuojamos kelionės čia dalyviams.

„Šalis labai patiko: švaru, ypač saugu, labai draugiški žmonės. Tikrai viršijo visus lūkesčius. Pastebėjau, kad tokius žmones sutinku valstybėse, kuriose nėra išvystytas turizmas. Matyt, vietos žmonėms labai smalsu sutikti svetimšalius, tad rodo jiems didelį dėmesį ir šiltai priima“, – sako D. Pankevičius.

Pasak jo, šalis – tarsi sustingusi laike: seni automobiliai, senovinio stiliaus pastatai.

„Kadaise Eritrėja buvo italų kolonija. Atvykėliai pristatė daug statinių ir tikėtina, kad nuo to laiko jie nebuvo remontuoti. Italai paliko daug savosios kultūros: čia puiki kava, picos, makaronų patiekalai.  Bet žmonių apranga, maistas, muzika labai panašūs ir į etiopų. Natūralu, nes kadaise ši teritorija priklausė Etiopijai“, – pasakoja išskirtinių kelionių organizatorius.

D. Pankevičiaus teigimu, šalis nėra didelė, tad vienos išvykos metu aplankyti galima ne tik ją, bet ir dalį kaimyninės Etiopijos. O apžiūrėti šioje turizmo dar „nesugadintoje“ šalyje tikrai yra ką: atvykėlius čia pasitinka vietos gentys, gamtos paminklai, kupranugarių turgūs ir autentiški senoviniai miestai.

Uždariausia Afrikos valstybė Pusiaujo Gvinėja turistų nenori

Kelionės po atokiausias Afrikos vietas metu D. Pankevičius aplankė ir uždariausią žemyno valstybę, į kurią patekti nesėkmingai mėgino jau ne sykį – Pusiaujo Gvinėją.

„Ėjau į ambasadas keliose Afrikos valstybėse, o kartą  net pusantro mėnesio gyvenau šalia jos konsulato Etiopijoje. Laukiau atsakymo. Deja, vizos negavau. Sėkmė nusišypsojo tik šios vasaros pabaigoje“, – prisimena keliautojas.

Pasak jo, šalis – labai skurdi, dauguma gyventojų turi išsiversti vos už 2 JAV dolerius per dieną.

„Bet ji galėtų būti viena iš turtingiausių. Pusiaujo Gvinėjoje – tiek naftos, kad Afrikoje ji nusileidžia tik Nigerijai ir Angolai. Deja, visi pinigai už gamtos turtus keliauja tiesiai į šalies prezidento ir jo aplinkos kišenes. Diktatorius šalį valdo jau 44 metus. Sūnus paskirtas vice prezidentu, tad jau labai aišku, kas jį pakeis. Šeima visame pasaulyje garsėja besaikiu pinigu švaistymu“, – pasakoja D. Pankevičius.

Dauguma šalies gyventojų įprato išsiversti be elektros, kuri atsiranda tik labai trumpam. Be elektros neveikia restoranai, parduotuvėlės, o generatorius turėti išgali tik didesnių verslų savininkai.

„Internetas čia irgi labai lėtas. Tai daroma specialiai, kad vietos žmonės turėtų kuo mažiau ryšio su išoriniu pasualiu ir žinių apie jį. Pusiaujo Gvinėja net oficialiai yra pareiškusi, kad jie turistinių vizų neišduoda dėl to, kad jiems nereikia turizmo. Kuo daugiau atsiras atvykėlių iš užsienio, tuo didesnė tikimybė, kad kažkas gali įtakoti vietos gyventojus siekti geresnio gyvenimo, keisti valdžią. O tai – didelis pavojus vadovams“, – teigia D. Pankevičius.

Pasak jo, Pusiaujo Gvinėjoje vyrauja asmenybės kultas, tad visur – šalies lyderio paveikslai. Net ant žmonių rūbų, apsiaustų ar moterų sijonų.

Apie keliautoją

Danas Pankevičius – patyręs keliautojas, daugiausiai pasaulio aplankęs lietuvis, organizuojantis ir pats lydintis išskirtines keliones į egzotiškas ir mažiau pažįstamas valstybes. D. Pankevičiaus sąraše – 195 aplankytos valstybės, pasaulyje liko tik dvi keliautojui nematytos šalys.

D. Pankevičius išsiskiria ir savo kelionių būdu: jis siekia ne aplankyti kuo daugiau pasaulio vietų, bet iš tiesų pažinti kiekvieną iš jų, todėl lankomose šalyse praleidžia savaites ar net mėnesius, gyvendamas su vietos žmonėmis, atokiomis gentimis. Į didesnes valstybes sugrįžta po du, tris ar net penkis kartus, kad ištyrinėtų visas nepažintas teritorijas.

Parašykite komentarą