Juozas Luksa ir Kazimieras Pyplys pirmoje eileje priklaupe pries zygi i Vakarus atsisveikina su Tauro
Kultūra

Nauja knyga apie vieną iš žymiausių Lietuvos partizanų K.Pyplį- Mažytį

K. Pyplys- Mažytis tituluojamas etaloniniu partizanu. 2023-iaisiais minimos vieno žymiausių Lietuvos partizanų – Kazimiero Pyplio-Mažyčio 100-osios gimimo metinės. Jis išgarsėjo kaip ypatingas kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų operacijų, aštuoniolikoje kautynių prieš okupantus, buvo keturis kartus sužeistas, puikiai valdė ginklą, dalyvavo misijoje į Vakarus kartu su J. Lukša- Daumantu, pelnė aukščiausius karinius apdovanojimus. Partizanas buvo labai aukšto ūgio ir su jumoru gavo Mažyčio slapyvardį, tačiau jo reikšmė rezistencijos istorijoje yra milžiniška.

Šiemet K. Pyplio – Mažyčio atminimui pastatyti paminklai, organizuoti įvairiausi renginiai visoje Lietuvoje, paminėjimai, parodos, žygiai ir dabar išleista knyga. Kalbiname knygos autorę, mokytoją ir Laisvės kovų istorijos tyrinėtoją Ritą Pauliukaitienę.

Kaip kilo idėja parašyti šią knygą?

„Kazimieras Pyplys-Mažytis. Lietuvos partizanų pasiuntinys į Vakarus“  yra  jau ketvirtoji mano sudaryta knyga apie Pietų Lietuvos (Nemuno) srities Dainavos ir Tauro apygardų partizanus. Jos sudaryti neplanavau, ruošiausi tik parašyti vieną ar du straipsnius apie šį Lietuvos laisvės kovotoją. Pirmą straipsnį parašėme drauge su istoriku Daliu Žygeliu, publikacija ,,Kazimieras Pyplys-Mažytis Lietuvos partizano etalonas“ buvo išspausdinta „Kario“ žurnale 2023 m. kovo mėnesio numeryje. Kitas, mano vienos parašytas, darbas  šiais metais išspausdintas Punsko „Aušros“ leidyklos  leidžiamame istorijos  metraštyje „Terra Jatwezenorum“, antroje dalyje.

Knygas  leisti už asmeninius pinigus yra gana brangus laisvalaikio užsiėmimas. Be to, ir tema labai skaudi, ir įvairių nuomonių tenka susilaukti. Bet  kai vyko trečiosios  mano sudarytos  knygos pristatymas, vienas  iš nepažįstamų  žiūrovų pasiteiravo, ar aš esu ta pati moteris, išleidusi knygą apie Kazimierą Pyplį-Mažytį… Atsakiau, kad  ne, tik straipsnius ruošiuosi apie šį Lietuvos laisvės kovotoją rašyti. Vyriškis  tęsė pokalbį toliau, jog labai reikia  knygos,  jis tikisi, kad aš būtinai ją išleisiu. Taip ir nutiko… Beje, esu labai dėkinga už pagalbą rengiant šią knygą ne tik D. Žygeliui, bet ir  Mažyčio dukterėčiai Rimai Karpavičienei,  Antanui Juodžiui,  Dinui Kurauskui, o ypač Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikei Rūtai Trimonienei.

Kokie Mažyčio asmenybės bruožai jus žavi labiausiai ir kaip manote, kurie iš
jų svarbūs mūsų šiandienos pilietiškumo ugdymui?

Labiausiai mane žavintys žmonių bruožai yra optimizmas, humoro jausmas, orumas ir pagarba kitam – Mažytis, mano nuomone, visas šias savybes turėjo. Kitaip sakant, orus ir kitiems jaučiantis pagarbą  žmogus  nebijo prisiimti atsakomybės, saugo save ir kitus, bendrauja nedemonstruodamas  pranašumo, moka apginti savo nuomonę dalykiškai, mandagiai diskutuodamas, nesityčioja, nepataikauja.  Kai kas gali pagalvoti, kad visa, ką čia parašiau, yra idealizuota ar panašiai, bet galiu drąsiai pasakyti, kad dauguma žmonių turi sąžinės jausmą. Mokykloje dirbau daugybę metų,  ir nė vienas net iš tų  didžiausių neklaužadų neišėjo į gyvenimą neatsiprašęs už vaikiškas išdaigas. Esu įsitikinusi, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis,  kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos laisvės kovotojų  buvo atsakingi jauni žmonės ir  gynė tėvynę ne pasipuikuoti norėdami ar  nuotykių ieškodami.

Gal susidūrėte su sunkumais ar netikėtumais rengiant šią knygą?

Kaip jau minėjau anksčiau,  su sunkumais susidūriau, bet suprantu, kad kitaip ir būti negali, juk ne apie veiksmažodžio laikus pasirinkau rašyti. Tęsti Lietuvos laisvės kovos tyrinėjimus toliau  padeda nuostata, kad pirmiausia reikia žiūrėti, ne kas  ką blogo padarė, o kas ką gero. Pavyzdžiui, ne viename muziejuje mane darbuotojai yra pavaišinę arbata ir pasidalinę savo priešpiečiais. Pavyzdžiui, renkant medžiagą pirmajai knygai apie Lietuvos laisvės kovos karžygį, partizanų pasiuntinį į Vakarus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą, muziejininkas  ieškojo man rūpimos medžiagos jau pasibaigus  darbo laikui ir po to nuvežė į autobusų stotį, kad nepavėluočiau į paskutinį autobusą. Anksčiau galvodavau, Dieve, kaip tie žmonės gali metų metus dirbti Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, nes kiekvieną dieną jiems tenka susidurti su dokumentais žmonių, kurių likimai be galo skaudūs. Vėliau pastebėjau labai gražų jiems visiems būdingą bruožą – empatiją, tai yra gebėjimą suprasti kitą žmogų. Su jais bendraudama, niekada nepajutau, kad į mane būtų žiūrima kaip į provincijos lietuvių kalbos mokytoją, kraštotyrininkę, neturinčią  jokių mokslinių laipsnių. Darbus tęsti skatina ir tai, kad  nemažai tiesiog  neįkainuojamo laiko, tų auksinių gyvenimo valandų, praleidau bendraudama su partizanų, ryšininkų artimaisiais, kitais Lietuvos laisvės kovos tyrinėtojais. Žinoma, ir atradimų džiaugsmas, galimybė prisiliesti prie savo šalies istorijos.

Laisvės kovų tema –  kuo ji aktuali šiandien?

Atsakydama į šį klausimą, pirmiausia  pateiksiu konkretų pavyzdį. 2022-ųjų metų balandžio mėnesį pradėjau dėstyti lietuvių kalbą Ukrainos karo pabėgėlių įvairaus amžiaus vaikams. Kai buvo tema apie patinkantį užsiėmimą, pasakiau, jog aš laisvalaikiu rašau  apie Lietuvos laisvės kovotojus, vėliau atnešiau parodyti savo knygą. Pajutau, kad  atsirado  dar  tvirtesnis abipusis ryšys su šiais  mokiniais, jie per pertraukas ar ekskursijas ėmė man pasakoti savo išgyvenimus. Maždaug po metų mūsų grupelę papildė  apie dešimt ukrainiečių abiturientų, kurie buvo ir sporto mokyklos auklėtiniai, intensyviai lankė futbolo treniruotes, svajojo apie sportininko profesionalo karjerą. Kadangi daug mokinių naujų,  tenka kartoti tas pačias temas. Vėl tema apie patinkančią veiklą ir šitiems naujokams pasakau apie savo laisvalaikio užsiėmimą. Pastebiu ir aš, ir mokiniai, kurie jau prieš metus atvykę, kad tie septyniolikmečiai kažkaip nepatikliai į mane žiūri. Tada vienas iš tų, anksčiau atvykusių berniukų, ištaria: „Ji iš tiesų rašo…“ Artėjant  Gedulo ir vilties dienai, kai pasakiau, kad eisime į kapines pagerbti tremtinių bei Lietuvos laisvės kovotojų atminimą, jie šitai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

Laisvės kovų tema šiandien aktuali dar  todėl, kad  tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais gimusios  kartos  žmonių sparčiai mažėja. Jeigu dabar neužrašysime jų liudijimų, tai  ir nebeliks dalies mūsų valstybės istorijos. Be to, ir tyrinėjant atrandama vis naujų faktų, kurie papildo, patikslina tai, kas buvo skelbta anksčiau.

Kuris epizodas iš K. Pyplio biografijos, jūsų nuomone, vertas ypatingo dėmesio?

Man įdomus Kazimiero Pyplio-Mažyčio gyvenimas kaip visuma, kažkurio vieno epizodo neišskirčiau. Kadangi  esu mačiusi daugybės vaikų augimą, stebėjusi  jų kaip asmenybių brendimą, bendravusi su jais ir tada, kai jie jau būna baigę mokyklą, tai peržiūrėdama Lietuvos laisvės kovotojų nuotraukas vis palyginu partizanus su dabartiniais jaunuoliais. Man partizanai nėra tarsi būtų  nužengę nuo paminklų, jie man tokie, kaip ir šiuolaikiniai jauni žmonės. Ir pašėliojantys, ir pasierzinantys, ir pasikivirčijantys,  ir pakonkuruojantys,  ir į paneles pasižvalgantys… Vis dėlto dar vieno titulo Mažyčiui nepagailėsiu – geriausias visų laikų Lietuvos džiudžitsu kovos meno meistras. Planuoju  giliau pasidomėti sporto, kovos meno ir filosofijos sąsajomis.

Švedijos laikotarpis, ar dar galime tikėtis naujų dokumentų atradimo?

Švedijos laikotarpis Lietuvos partizanų pasiuntiniams Juozui Lukšai-Skrajūnui ir Kazimierui Pypliui-Audroniui buvo labai nelengvas, nes jie, kaip ir kelionę suorganizavęs  Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys, tikėjosi labai didelės pagalbos iš Vakarų pasaulio valstybių. O Lietuvos partizanų pasiuntinius, vos atvykusius į Švediją, uždarė į daboklę. Tik iš ketvirto karto beveik po pusantrų metų Mažyčiui desantu pavyko grįžti į Lietuvą pas bendražygius. Lėtas, intrigomis apipintas emigranto gyvenimas veikliam kariui Mažyčiui buvo sunkiai pakeliamas ypač po to, kai  Juozas Lukša išvyko tolyn į Vakarus. Tyrinėdama šį laikotarpį susidariau nuomonę, kad artimiausiai Švedijoje Kazimieras Pyplys bendravo su Gintautu Būga (kalbininko Kazimiero Būgos sūnumi) ir dailininku Pranu Lape. Šis dailininkas ir nutapė įžymųjį Mažyčio portretą, kurį vėliau išeivijos lietuviai nusprendė pakabinti Lietuvių koplyčioje Švento Petro bazilikoje Vatikane, kaip Lietuvos partizano simbolinį atvaizdą.

Tikėtis naujų dokumentų atradimo, dar kartą patyrinėti anksčiau publikuotą istorinę medžiagą  visada verta.

Kas žinoma apie Mažyčio skautišką kelią?

Apie Kazimiero Pyplio-Mažyčio skautišką veiklą sužinojau iš jo dukterėčios, kai šeimos archyve pamačiau skautų sueigos, vykusios 1939 m. Vilniuje,  ant Gedimino kalno, nuotraukas. R. Karpavičienė papasakojo, kad jos dėdė buvo skautas nuo septynerių metų. Yra išlikę archyviniai duomenys, jog  Kazimieras Pyplys tuo metu mokėsi Kaune, Dr. Vinco Kudirkos pražios mokykloje.

K. Pyplio apdovanojimai

LLKS laipsnis ir įvertinimas: leitenantas (1950 m., po mirties), aukščiausias įvertinimas- Laisvės kovos karžygys (1950 m. , po mirties).

1997 m. lapkričio 20 d. K. Pypliui-Mažyčiui, Audroniui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Parašykite komentarą