„Atminti tai, kas vyko birželio 14-ąją, yra svarbu pirmiausia todėl, nes tai buvo tik pradžia. Pabaiga buvo gerokai vėliau – 1953 metais buvo paskutiniai ištremti žmonės, lietuviai buvo žudomi ir dar vėliau. Lietuva, Antrojo pasaulinio karo metu ir „Karo po karo“ metu netekusi vieno milijono žmonių, tą skaudžiai išgyveno. Mes tas netektis jaučiame iki šiol. Milijonas Lietuvos žmonių, iš kurių 300 tūkst. į Sibirą patekusių ir nužudytų lietuvių, galėjo tapti būsimais mokslininkais, mokytojais, kūrėjais, tačiau likimas ir okupantai buvo negailestingi“, – sako Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas minint Okupacijos ir genocido dienos 81-ąsias bei Gedulo ir vilties 80-ąsias metines.
1941 m. birželio 14 d., 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per keletą dienų į gyvulinius vagonus buvo sugrūsta ir iš Tėvynės išvežta apie 18 tūkst. Lietuvos gyventojų. 1952 m. buvo vykdomi masiniai partizanų ir jų šeimų, rėmėjų trėmimai siekiant suduoti galutinį smūgį partizaniniam pasipriešinimui Lietuvoje.
Pagrindinis pirmojo trėmimo tikslas buvo akivaizdus – pašalinti iš Lietuvos gyventojus, pasižyminčius aktyvia tautine savimone. Tremtis neaplenkė nė vieno Lietuvos gyventojų sluoksnio, bet labiausiai nukentėjo inteligentija.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjunga okupavo Lietuvą – Okupacijos ir genocido diena. Sovietų okupacijos metu įkalinta ir ištremta 280 tūkstančių Lietuvos piliečių.
Ministras primena, kad patirtos netektys žymi ribą, kurią turime suvokti labai aiškiai: savo valstybę, savo tautą turime ginti bet kokia kaina, bet kokiomis sąlygomis. „Lietuvos valstybės gynyba mūsų įstatymuose įtvirtinta kaip besąlygiška – mes ginsimės bet kokiu atveju ir naujai okupacijai prasidėti neleisime“, – sako A. Anušauskas.
