„Esu įsitikinusi, kad jau mokykloje pradedamas vaikų skirstymas į tiksliukus ir humanitarus yra neteisingas. Tarp jų visada bus žmonės, kurie jaučia meno ir kultūros poreikį savo gyvenimo pilnumui ir ieško jo. Nes tai susiję su žmogaus dvasiniu gyvenimu, o juk niekas nepaneigs, kad žmogus yra dvasinė būtybė“, – sako menotyrininkė ir kuratorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesorė dr. Rasa Žukienė.
Anot profesorės, kūrybiškumo ir menininkų poreikis visuomenėje yra didesnis nei įsivaizduojame, o kūrybos poveikis jaunam žmogui – visa apimantis.
– Menų fakultetas buvo įkurtas jau 1991-aisiais, o meno studijos neoficialiai vyko nuo pat VDU atkūrimo 1989 m. Kodėl tuo metu buvo svarbu studentams pasiūlyti studijuoti kultūrą ir meną?
– Dėmesys kultūriniam lavinimui Universitete buvo nuo pat pradžios. Universitetą atkuriantys mokslininkai sutarė, kad kultūra, menai ir humanitarinis išsilavinimas visų krypčių studentams yra labai svarbu. Jie įgyvendino labai reikšmingą sumanymą – nuo pat atkūrimo pradžios visi studentai įvadinius kursus turėjo rinktis iš menų bloko: fotografijos, dailės arba teatro meno, taip pat – atlikti praktiką: šokti, tapyti, vaidinti ar piešti. Studentams tai buvo labai patrauklu – kaip atsitraukimas nuo itin įtempto teorinio verbalinio darbo paskaitose ir galimybė, vėliau pradėjus studijuoti meno studijas, pajusti ir suprasti, iš ko ir kaip tas menas gimsta.
– Kokią įtaką studentams darė tokios meno ir kultūros studijos?
– Apskritai, sąlytis su menais jaunam žmogui duoda labai daug – per pojūtį, per paties savęs supratimą ir išjautimą, be to, menas plečia akiratį ir daro žmogų lankstesnį. Kiekviena specialybė turi savo taisykles, reglamentus ir formules, o menas yra tokio lankstesnio mąstymo dalykas ir jame nėra tiek daug taisyklių. Žmogus, kuris su tuo susiliečia, paprasčiausiai tampa labiau kūrybiškas. Sakoma, kad muzika ir matematika turi daug bendro. Viename ir kitame yra sistema, bet viena yra tiksli, racionali, o kita – liečianti žmogaus psichiką ir emocijas, tokius asmeninius, o gal ir pasąmoninius pajautimus. Menas ir apskritai kultūros pažinimas žmogui suteikia labilumo ir minkštumo, netgi daro įtaką bendravimui.
– Kalbate apie meno pažinimą ar kūrybą?
– Tai yra susiję. Per meno pažinimą žmogus tampa tikrai kūrybiškesnis. Daug mūsų studentų darbuojasi reklamos agentūrose, televizijose, radijuje, tampa galeristais ar teatrų prodiuseriais. Tai rodo, kad meno pažinimas ir kūrybingi žmonės reikalingi ne tik meno istorijos ar muziejininkystės sferose. Žmogus, ragavęs teatro, labiau kontroliuoja ir supranta savo kūno kalbą, geriau valdo savo balso intonacijas. Į tai atkreipiame dėmesį ir menotyros paskaitose bei seminaruose, ugdome ir viešo kalbėjimo įgūdžius, nes juk meno žinovo tikslas – sudominti, įtikinti, edukuoti meno vartotoją. Tai yra ir išjausti dalykai, ir meno sritį giliai išmanančio profesionalo sukuriamos vertės.
– Kiek menų studijos universitete pastūmėjo studentų kultūrinius ir aktyvizmo judėjimus 90-aisiais?
– Tai buvo toks bendro užsidegimo kurti laikotarpis, kai norėjosi daryti kažką naujo, naudotis atsivėrusia laisve be suvaržymų. Tikrai universitete sklandė labai pozityvi energija, kartu galbūt buvo susijusi su didesne studentų drąsa, atvirumu. Anksčiau jie rengdavo savo meninių darbų parodas, nors stodami į menotyros studijas jie renkasi būti meno žinovais, o ne menininkais. Kažkodėl man atrodo, kad dabar studentai yra ramesni, gal net labiau abejingi arba turi kažkokius kitus prioritetus.
– Parašėte knygą „Tapatybės ir atminties menas: link dviejų pasaulinių karų kultūrinės istorijos Lietuvoje“. Papasakokite, kas buvo tiriama?
– Mūsų, šešių mokslininkų, projektas nagrinėjo meną, kurtą karų metais. Tyrinėjome, kas yra kuriama tada, kai aplinkui pavojus, bombos ir vargas. Tyrinėjome, ką žmonės vaizduoja, kokias temas renkasi, ką kuria dailininkas ar literatas, kai ore tvyro nerimas ir pavojus. Mano asmeninis tyrimas buvo Lietuvos karo pabėgėlių dailininkų kūryba Vokietijoje, kur Antrojo pasaulinio karo metais buvo veikė lietuvių įkurta Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, tai knyga tik apie Lietuvos kultūros raidą ir kūrėjų, praradusių tėvynę, psichologines traumas. Tačiau šis tyrimas aktualus daugelio kraštų žmonėms, ypač dabar, kai ir vėl netoli mūsų šalies, Ukrainoje, vyksta karas. Pradžioje nėrusi tik į meno (artefaktų) tyrimus, pabaigoje mūsų grupė padarė išvadas, svarbias ne tik (ir ne tiek) menotyros mokslui, bet ir apskritai humanitariniams ir socialinei sferoms, žmogaus egzistencijos pažinimui.
– Kas yra žmogui kūryba karo metu?
– Karo metu kūryba yra kaip gelbėjimosi ratas ar šiaudas, į kurį įsikimbama. Man sunku įsivaizduoti, kaip, žinodamas šitą perspektyvą, kad tavęs gali tuojau nebebūti, žmogus vis tiek imasi kurti ir sukuria profesionalius, įdomius kūrinius.
– Stebime, kaip karo akivaizdoje Ukrainoje gelbstimi meno kūriniai, kaip žmones vienija muzika skambant sirenos ir griaudint sprogimams, subombarduotuose miestuose atsiranda nauji gatvės meno kūriniai, plinta performansai ir meno akcijos tiek įvietinti, tiek kuriami virtualiai. Ką gali menas ir kūrybingumas karo akivaizdoje?
– Jei žmogus randa jėgų susikaupti ir išsisakyti per kūrybą, tai jam padeda jaustis geriau. Vis dėlto, kūrėjai yra jautresni žmonės, tad tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, paliks dideles traumines patirtis. Tas skausmas dar labai ilgai pasiliks menininkų kūryboje.
– Stebėdami, kaip ukrainiečiai smėlio maišais dengia miestų skulptūras, ko gero, dažnas klausia – kam reikia jas gelbėti?
– Paminklai, skulptūros yra jų savasties ir tapatumo ženklai. Tai yra menas, kurį žmonės vertina kaip savo šaliai ir žmonėms svarbiausių idėjų įtvirtinimo būdą. Būtent dėl to jie ir saugoja. Vaikščiojant po miestą gal neatrodo, kad tau tas paminklas svarbus, tačiau tokie kritiški momentai parodo, kas tu esi ir kas tau svarbu. Esama ir ne taip atvirai matomų meno kūrinių gelbėjimo istorijų – jos apie žmones, kurie karo metu pasiaukojamai saugo muziejų ekspozicijas ir fondus. Teko ir man tokios veiklą išbandyti, kai buvau M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotoja. Sausio įvykių Lietuvoje metu (1991) esu naktį praleidusi muziejuje, ant grindų, kartu su kitais darbuotojais, atsakingais už kūrinių saugumą. Buvome pasiskirstę saugoti atskiras muziejaus dalis, kad pavojaus atveju galėtume kuo skubiau kviesti pagalbą ir gelbėti meno kūrinius.
– Kokios mintys kilo va taip gulint ant grindų?
– Jautiesi, kad tu turi būti dabar toje vietoje ir tiek. Aišku, galima buvo sakyti: ne, aš bijau ir nebūsiu, bet kažkaip jauti, kad tai yra tavo pareiga būti toje kultūroje ir ją saugoti.
– Ar baigę menų fakultetą studentai jaučia kažkokią pareigą saugoti kultūrą ir meną?
– Be jokios abejonės. Per studijų metus meno kūriniai, kultūros paveldas plačiąja prasme, galima sakyti, „įauga“ į jaunų žmonių mąstyseną ir aplinkos matymą. Baigę studijas, jie ir pastebi daugiau, ir sugeba įvertinti tai, kas kitiems gali atrodyti nevertinga. Kartais pakanka vien pakalbėti su kūrinio ar statinio savininku, miestelio seniūnu, patarti, kur reikėtų kreiptis, ir apleistas, nevertintas objektas pradeda naują gyvenimą, yra išsaugomas kultūrai. Ir tai yra labai reikšminga, tai yra išsilavinimo galia. Mano šventu įsitikinimu, meno ragavę žmonės giliau, subtiliau žvelgia į gyvenimą. Juk menas visais laikais kalba apie žmogų, jo vidines jausenas, ir apie grožį, jo kitimą ir galias. Tiesa ir tai, kad kartais menas yra ir ginklas, kovos su neteisybe priemonė.
