KAM. Anusauskas
Karyba

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo noras – lietuvius paversti dvasios aristokratais

Švęsdami Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įkūrėjo ir lietuvybės puoselėtojo Vlado Putvinskio–Pūtvio 150-ąsias gimimo metines istorikai, šauliai ir šiandienos aktualijomis besidomintys žmonės rinkosi į diskusiją apie istorines asmenybes ir apie dabarties šaulius. 

„Diskusijų pietų” metų, kuriuos jau ne pirmą kartą organizuoja Krašto apsaugos ministerija, kalbėta apie V. Putvinskį-Pūtvį, jo, kaip LŠS įkūrėjo įkvėpimą dabarčiai ir tai, kaip ir kodėl šiandien į šaulius stojantys žmonės pasiryžta tokiam žingsniui.

Diskusiją „Asmens galia: Šaulių Sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio pavyzdys dabarčiai” pradėjo krašto apsaugos ministras, pasveikindamas susirinkusiuosius. Pasak ministro, kai žmonės, tokie, kaip V. Putvinskis-Pūtvis, būrėsi ir kūrė valstybę bei jos organizacijas, Lietuvos situacija buvo itin komplikuota, o geopolitinis žaidimas vyko toli už mūsų sienų.

„Bet Lietuvoje esantys žmonės jau buvo pasirinkę. Jie pasirinko savo šalį, nepriklausomybę. Šauliai, yra stipri atrama Lietuvos kariuomenei, vienas kitą papildantis elementas. Visada yra galimybė atsigręžti į istoriją, pamatyti, kuo tuo metu rėmėsi jų atsparumas ir sąmoningumas”, – kalbėjo krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, sveikindamas diskusijos dalyvius sakė, kad dabar gana sunku įsivaizduoti tą laiką, kai saujelė patriotų kūrė LŠS: „Ne veltui V. Putvinskis buvo vadinamas civilių kariuomenės vadu.”

Istorikai apie V. Putvinskį-Pūtvį ir jo šeimą žino ne vieną pasakojimą, bet bene svarbiausias jų, pasak istorikės Ingridos Jakubavičienės, yra tas, kuris pasakoja apie juos, kaip apie „susivokusius bajorus” – žmones, atsisukusius į lietuvybę tada, kai tai buvo dar labai nepopuliaru.

„Aplinkiniai bajorai Putvinskius vadino litvomanais, žinoma, paniekinamai. Kaimynai nesuprato, kas jiems nutiko, kodėl jie pasisuko į lietuvybę. Tiesa, jie greit rado kitų draugų, tikrų patriotų. Putvinskių namai tapo draudžiamos spaudos platinimo ir gabenimo centru. Jis kartu su žmona dar iki nepriklausomybės paskelbimo visomis jėgomis buvo įsitraukę į lietuvybės veiklą ir ją tęsė daug metų”, – sakė istorikė.

Jai pritarė istorijos mokytojas, istorikas Mindaugas Nefas, sakydamas, kad V. Puntvinskis-Pūtvis kūrė Šaulių sąjungą, kaip tam tikrą įrankį, padėsiantį pertvarkyti tuometę visuomenę.

„Svarbu paminėti, kad su V. Putvinskiu į šaulius ateina ir kiti žymūs žmonės, tam tikra socialinė aplinka. Tarkime sesers vyras, tapytojas Antanas Zmuidzinavičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas”, – diskusijoje kalbėjo istorikas M. Nefas.

Lietuvos šaulių sąjungos nariais nuo 1919 iki 1940 metų vidurio buvo apie 200 tūkst. žmonių. Pagrindinė šio sąjungos idėja buvo tai, kad ir civilis žmogus gali būti ginkluotas. Tiesa, pasibaigus nepriklausomybės kovoms, gretos praretėjo, todėl šauliams teko ieškoti kitų kelių, kaip pritraukti žmones. LŠS prasidėjo ne tik karinė, bet ir kultūrinė, sportinė veikla. Tuometėje provincijoje šauliai buvo bene vieninteliai kviečiantys į kultūrinius renginius.

Šauliai, pagal V. Putvinskio-Pūtvio sumanymą, turėjo būti dvasios aristokratai, bet paprasti to meto žmonės sunkiai suprato šią mintį. Todėl Lietuvos šaulių sąjunga tai pavertė į paprastus patarimus, kaip šauliai turi sveikintis, elgtis viešoje vietoje. „Tai buvo bendri etikos principai, kurių visuomenėje dar trūko”, – sakė istorikas M. Nefas.

Lietuvos šaulių sąjungoje buvo laukiamos ir moterys, jos ten rado savo nišą, veikė kartu su vyrais. O tai, pasak istorikų, to meto Lietuvoje buvo itin retas dalykas. Paprastai organizacijose vyrai ir moterys dirbdavo atskirai. 

Diskusijoje apie praeitį ir dabartį dalyvavo ir dabarties šauliai. Viena jų, žurnalistė Indrė Makaraitytė sakė, kad prisijungti prie šios organizacijos ją atvedė suvokimas, jog nereikia sėdėti ir raudoti, privalu veikti. Tas supratimas, pasak šaulės, atėjo vos prasidėjus karui Ukrainoje.

„Labiausiai mane įkvepia kiti šauliai”, – sakė I. Makaraitytė, paklausta, kodėl rinkosi šį kelią. Ji pripažino, kad būti šauliu reikia nemažai motyvacijos ir noro, nes pratybos, fizinis krūvis nėra nei lengva, nei komfortiška.

Krašto apsaugos ministerija tęsia istorines asmenybes, įvykius ir reiškinius aktualizuojančias diskusijas. „Diskusijų pietų” susitikimuose ir toliau bus kalbama apie praeitį, kuri svarbi ir šiandien, o neformalias diskusijas lydės išskirtinės meninės instaliacijos.

vyr. srž. Arno Čemerkos/KAM nuotraukos

Parašykite komentarą