Lietuvos aklųjų biblioteka kviečia tapti savanoriais diktoriais ir įgarsinti leidinius žmonėms, kuriems sunku ar kurie visai negali skaityti įprasto spausdinto teksto. Dėl karantino šiemet kurį laiką garso įrašų studijos buvo uždarytos, nors net ir tada dalis diktorių dirbo nuotoliniu būdu. Pasibaigus karantinui labiausiai atsidavę savanoriai jau pradeda grįžti į garso įrašų studijas. Viena iš jų – jau keturias knygas įgarsinusi 74-erių metų LAB savonorė-diktorė Irena Mikelionienė.
Saulėtą popietę atsigaivindami arbūzu ir šaltu arbatos gėrimu kombučia, su Irena Mikelioniene kalbėjomės apie kelią į savanorystę, kokie buvo jos pirmieji įspūdžiai bei kas labiausiai motyvuoja garsinti toliau.
Papasakokite, kaip pradėjote savanoriauti Lietuvos aklųjų bibliotekoje?
Patekau gana atsitiktinai. 2018 m. pabaigoje per radiją išgirdau, kad Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas kartu su Matematikos ir informatikos universitetu įgyvendina projektą „Liepa“. Šio projekto tikslas, kaip įmanoma plačiau integruoti lietuvių kalbą į skaitmeninę erdvę, t.y. kad lietuvių kalbą, lietuvių šneką atpažintų kuo daugiau išmaniųjų įrenginių. Tai ir laikrodžiai, ir išmanieji telefonai, ir išmanieji buitiniai įrenginiai, taip pat robotai ir humanoidiniai robotai.
Viena iš šio projekto veiklų buvo sudaryti duomenų bazę iš 10 tūkst. įvairių žmonių balsų, kurie įskaitytų įvairius tekstus. Nebuvo jokių reikalavimų. Tiesiog reikėjo ateiti ir įskaityti tekstą su įvairiomis tarmėmis it t.t. Pagalvojau, kad tikrai reikėtų parodyti pilietiškumą: ateiti ir skaityti. Taigi nuėjau.
Kai padariau šį darbą, Filologijos fakulteto doktorantė pasiūlė dalyvauti savanorystės veikloje įgarsinant Lietuvos aklųjų bibliotekos knygas. Žinojau, kad yra tokios knygos, audioknygos, bet niekada neteko jų klausytis. Anksčiau, pamąstydavau, kad reikėtų dalyvauti kokioje savanorystės veikloje, atlikti ką nors naudingo neatlygintinai. Pagalvojau, kad jeigu tiksiu, norėčiau pabandyti. Tuo labiau, kad jaunystėje teko dalyvauti literatų, raiškiojo skaitymo būreliuose. Nors mano profesinė veikla inžinerinė-techninė, visiškai su tuo nesusijusi, ketinau išbandyti. Teko pabendrauti su miela Alisa (red. pastaba – LAB Leidybos skyriaus vedėja Alisa Žarkova), kuri tuo metu buvo šios veiklos koordinatorė, ir praėjusi atranką buvau pakviesta į mokymus.
Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai po mokymų?
Nelabai įsivaizdavau, kaip viskas vyks. Maniau, kad teks tik garsinti, tiesiog skaityti tekstą, o techninius dalykus sutvarkys kažkas kitas. Minėtame projekte Filologijos fakulteto doktorantė už stiklo kompiuteriu tvarkė įrašą. Tarp reikalavimų pastebėjau punktą „darbas kompiuteriu“. Na, galvoju, čia juk bendras dalykas visiems, privalu kiekvienam. Bet teko perprasti specialią kompiuterinę programą „Adobe Audition“, kuri iš pirmo žvilgsnio neatrodė labai paprasta. Reikėjo tam tikrų įgūdžių. Vėliau gavome mokymų medžiagą. Ją atsispausdinau, pasiskaičiau. Žinoma, dar reikėjo perprasti specifiką.
Kiek knygų esate įgarsinusi? Ką skaitote dabar?
Mokymai praėjo, prasidėjo darbas. Esu įgarsinusi tris romanus, o šiandien kaip tik baigiau įrašyti Omaro Khayyamo eilėraščių rinkinį „Rubajatai“. Tai tokie eilėraštukai po keturias eilutes. Rašytojas yra labai žymus persų filosofas, astronomas, matematikas, gydytojas, poetas, Rytų išminčius, gyvenęs XI–XII amžiuje. Jo eilėraščių tematika – gyvenimas ir mirtis, būtis ir nebūtis, meilė, vynas, gyvenimo trapumas, efemeriškumas. Tai yra temos, kurios aktualios visais laikais. Iš viso yra apie tūkstantis khayyamiškų ketureilių, bet išlikusių rankraščių nėra, tik nuorašai.
Vakaruose susidomėjimas poeto eilėmis išaugo, kai 1851 m. jas išvertė į anglų kalbą. Pirmasis vertimas į lietuvių kalbą buvo padarytas JAV 1936 m. Jis vis dar verčiamas į įvairias pasaulio kalbas. Mane sužavėjo jų lakoniškumas, talpumas bei glaustumas. Poetas tikrai yra meistras.
Kokie aspektai diktoriaus darbe sudėtingiausi?
Man atrodo, kirčiavimas yra labai svarbu. Pati esu šiaulietė, nors seniai nekalbu šiaulietiškai. Jau 50 metų gyvenų Vilniuje. Nuo jaunystės naudoju bendrinę kalbą. Šiauliečių tarmė visiškai „neteisinga“, bet labai šarminga. Naudoju Vytauto Didžiojo universiteto kompiuterinės lingvistikos centro internetinę svetainę, kurioje pasitikslinu, kaip kirčiuoti. Svarbiausia, kad būtų priimtina tiems, kurie klausosi. Jausti, kad darai gerą darbą.
Kas labiausiai motyvuoja Jus garsinti toliau?
Vykdžiau intensyvią profesinę veiklą, teko vadovauti Nacionaliniam akreditacijos biurui. Su kolegomis sukūrėme atitikties įvertinimo sistemą, kuri buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Iki 2017 m. šioje srityje dirbau ES eksperte Gruzijoje ir Turkmėnistane. Dabar jau trejus metus išėjusi į pensiją, nebedirbu. Pradėjusi garsinti, iš studijų pirmą kartą išėjau kaip iš darbo. Labai malonu atlikti darbą neatlygintinai.
Esate viena pirmųjų savanorių, grįžusi į garso įrašo studijas po karantino, ar pasiilgote garsinimo?
Man jau buvo neramu. Skambinau Audriui (red. pastaba – LAB vyr. įgarsinimo produktų koordinatorius Audrius Meška) pasiteirauti, gal netyčia kažką praleidau. Norėjau pasitikslinti, kokia yra situacija, ir kai tik atsirado galimybė, nusprendžiau, kad jau laikas grįžti.
Lietuvos aklųjų biblioteka kviečia tapti savanoriais.
