Socialinis šokas, kurį patyrė pradėjęs dirbti su fizinę negalią turinčiais atletais, sporto medicinos gydytojui Kęstučiui Linkui (39 m.) atvėrė akis, o žodžiai, kad žmogaus galimybės yra beribės, tapo daugiau nei tik skambia fraze. Prieš dešimtmetį susipažinęs su Lietuvos paralimpiečiais, K. Linkus ne tik papildė profesinių žinių lagaminą, bet ir išmoko paprasčiau vertinti kasdienius rūpesčius.
Birutė Pakėnaitė
Lietuvos sportininkams žinomas sporto medicinos gydytojas K. Linkus 2011-aisiais triūsė sveikatingumo centre Trakuose, kai prieš Londono paralimpines žaidynes į šį centrą atvyko būsimieji paralimpiečiai – Lietuvos golbolo rinktinė, rutulio stūmikė Irena Perminienė, šuolininkė į tolį Ramunė Adomaitienė.
K. Linkus jau dirbo su negalią turinčiais žmonėmis, kai dar studijuodamas mediciną pradėjo dirbti slaugytojos padėjėju reabilitacijos centre ir globojo insultą patyrusius ligonius – iš naujo mokė juos apsitarnauti buityje, kalbėti, laikyti šaukštą ar šakutę, vaikščioti.
Tačiau darbas su paralimpinių aukštumų siekiančiais sportininkais su negalia medikui buvo nauja patirtis – ir profesinė, ir gyvenimiškoji. Jis stebėjo ir stebėjosi, matydamas, kaip geba prisitaikyti šie dvasiškai itin stiprūs žmonės – nors turintys negalią, bet gebantys dažnai daugiau nei niekada su ja nesusidūrusieji.
Atsitiktinė pažintis su paralimpiečiais greitai virto draugyste ir K. Linkus tapo Lietuvos golbolo rinktinės pagalbininku per 2012 m. Londono paralimpines žaidynes. Tačiau, kaip būna beveik visada, su viena komanda ar sportininku dirbantis sporto medikas, per žaidynes dirba ir su visa paralimpine rinktine.
„Londone susipažinau ir su Mindaugu Biliumi – tada dar tik rutulio stūmiku ir disko metiku, o ne šalies paralimpinio komiteto vadovu, ir su kitais sportininkais“, – pasakojo K. Linkus.
Gal dėl to paralimpiečiams neprireikė ilgai svarstyti, į ką kreiptis, kai pernai liepą, likus vos mėnesiui iki 2020 m. Tokijo žaidynių, netikėtai amžinybėn iškeliavo ilgametis rinktinės kineziterapeutas Remigijus Milevičius.
„Kai man paskambino, buvau išvykęs atostogų. Turėjau truputį pamąstyti, susitarti su klinika, kurioje dirbu, bet jau kitą dieną daviau teigiamą atsakymą. Grįžau iš atostogų, pasikeičiau drabužius lagamine ir vėl išskridau – į Tokiją“, – pasakojo medikas.
Kas lėmė jo sprendimą? Tikrai ne materialinis atlygis. Svarbiausias K. Linkaus motyvas buvo milžiniška galimybė kaupti patirtį ir proga padėti Lietuvos rinktinei tada, kai labiausiai to reikia. Juolab per vieną svarbiausių sporto pasaulio renginių – paralimpines žaidynes.
„Tai buvo trečiosios mano žaidynės: dirbau ne tik paralimpiniame Londone, bet ir per 2016 metų Rio de Žaneiro olimpines žaidynes su Lietuvos irkluotojų komanda. Nors ir dėl pandemijos suvaržytame, Tokijuje vis dėlto pamačiau tai, ką norėjau pamatyti. O apskritai į žaidynes vykstu ne ilsėtis – dirbti. Manau, kad paralimpinei rinktinei atidaviau viską, ką galėjau“, – teigė K. Linkus.
Nelaiko savęs psichologu
K. Linkaus darbo diena paralimpiniame Tokijuje kaskart buvo kitokia ir tuo pačiu – panaši į vakarykštę. Pusryčiai, mėginių COVID-19 tyrimams pridavimas, tada – treniruotė: paralimpinėje treniruočių arenoje arba sporto klube, kur sporto medikas taikė profilaktines programas, gydė nedideles traumas.
Po treniruočių su keturiais ar penkiais paralimpiečiais – pietūs, šiek tiek poilsio, o tada vėl prasidėdavo darbo maratonas: vienus atletus reikėdavo pamasažuoti, kitiems padėti tempti sąnarius ir raumenis. Sporto mediko diena kartais baigdavosi likus vos porai valandų iki vidurnakčio.
„Bet aš ir šiaip dirbu pakankamai daug, tad nepasakyčiau, kad darbas labai intensyvus, – šyptelėjo K. Linkus. – Man jis buvo idealiai tinkamas.“
Tačiau sporto mediko darbas paralimpinėse žaidynėse – ne vien masažai, pratimai ar vaistai, jei nėra kitos galimybės sumažinti skausmą ar išgydyti. Tai – ir nuolatinis bendravimas su žmonėmis, kurie turi vienokią ar kitokią negalią, bet nori būti greičiausi ir pajėgiausi. Atsigulę ant masažo stalo jie pasipasakoja savo rūpesčius ir pasidalija džiaugsmais.
Ar gydytojas dažnai tapdavo paralimpiečių nuodėmklausiu?
„Tai buvo subtili nuodėmklausystė, nes tie žmonės jau atvyko pasirengę žaidynėms, tad paskutiniame etape didelių pokyčių jų galvoje nepadarysi. Bet normalu, kad sportininko klausaisi, su juo kalbiesi, jis aprimsta, pasitari su treneriais, kaip geriau elgtis vienu ar kitu atveju.
Jei su žmogumi dirbi asmeniškai, jis papasakoja ir apie šeimą, ir apie tai, ką dirba, kaip sekėsi rengtis žaidynėms. Kartais, pasitaiko, sportininkas nerimauja dėl sveikatos ar ko nors baiminasi, tad tenka ir padrąsinti. Tas dialogas tarp atleto ir mediko yra nuolatinis. Aš nelaikau savęs psichologu, nes pašnekesys yra visiškai natūralus“, – patikino K. Linkus.
Jo tikslas – išklausyti ir padrąsinti. Kai būtina – ir nuraminti įsiplieskusias aistras. „Ne kartą esu bandęs suvaldyti konfliktus ir įtikinti, kad komandos narių pykčiai niekur nenuves. Tačiau per Tokijo žaidynes tokių situacijų nebuvo“, – teigė sporto medikas.
Išskirtiniai lyg „Bentley“ ar „Ferrari“
Sporto mediko darbas susijęs ne tik su sportu, kaip daugelis klaidingai įsivaizduoja. Tas darbas labiau susijęs su fiziniu krūviu, kurio gali būti ir per daug, ir per mažai. Sporto mediko pagrindinė užduotis – parinkti optimalų fizinio krūvio intensyvumą bet kokio pajėgumo žmogui, tenka diagnozuoti fizinio krūvio sukeltas bėdas ir jas spręsti, gydyti lėtinius sveikatos sutrikimus per fizinį krūvį. Vieniems tai gali būti nugaros skausmai, kitiems – širdies problemos, tretiems – net panikos atakos.
Mėgėjai sportininkai arba visiškai nesportuojantys žmonės yra pagrindiniai K. Linkaus pacientai.
Atletai su negalia į specialisto kabinetą užsuka ne itin dažnai, todėl K. Linkui pačiam reikėjo rasti būdų, kaip su jais dirbti. Tačiau žingeidus medikas nebijojo bandyti, o į kiekvieną negalią žiūrėjo kaip į tam tikros funkcijos – organizmo dalies specialiosios veiklos – sutrikimą, kurį siekė kuo labiau minimalizuoti ir padėti kompensuoti nesutrikusiomis funkcijomis.
„Mūsų nemokė dirbti išskirtinai su sportininkais su negalia, nes negalių gali būti įvairiausių. Darbas su neįgaliuoju – žinios, patirtis ir kūryba“, – sakė K. Linkus.
Dirbdamas su paralimpiečiais sporto medikas išmoko į savo darbą žvelgti kūrybiškai – ne tik remtis teorija, bet ir praktiškai ieškoti kelių, kaip ne tik gydyti sutrikimą, bet ir kaip pasiekti, kad gerėtų sportininko rezultatai.
„Pavyzdžiui, visi žino, kaip atrodo planku vadinamas populiarus pratimas. Kitaip tariant – lenta. Tačiau jei žmogus neturi vienos rankos, reikia rasti būdų, kaip jis kitaip galėtų daryti šį pratimą.
Arba neregiui negali parodyti, kaip konkretų pratimą atlikti taisyklingai, tad mokaisi informaciją perduoti kitais būdais. Tai verčia tobulėti. Darbas su turinčiaisiais negalią išplečia mano, kaip sporto medicinos specialisto, profesines ribas.
Savo kabinete matau žmones, kurie vienaip ar kitaip yra panašūs, o neįgalius žmones vadinu išskirtiniais. Tarsi „Bentley“ ar „Ferrari“ įprastame automobilių sraute. Šiems žmonėms turi perduoti visa, kas geriausia, prie kiekvieno prieiti individualiai. Tai – tarsi išskirtinis rankų darbo gaminys, nes kiekvienas šių atletų turi vis kitokį organizmo funkcijos sutrikimą“, – aiškino K. Linkus.
Nenori užuojautos ir gailesčio
Kaupdamas patirtį ir pildydamas profesinių žinių skrynią, medikas drauge mokėsi ir neskirstyti žmonių į gebančius daugiau ar mažiau. Negalia nėra nuosprendis. Juolab kad paralimpinių aukštumų siekiantys atletai nuolat įrodinėjo, kokios beribės yra žmogaus galimybės.
„Ne kartą stebėjau, kaip negalią turintis atletas peržengė ribas. Jei šiandien kas nors neišeina, tai nereiškia, kad to niekada negalėsi padaryti. Po baisios avarijos ar didžiulės traumos vis tiek gali siekti sportinio rezultato, prisitaikyti ir pritapti. Visada yra kelias į šviesą. Nebūna tik tamsu. Pats turi nuspręsti eiti į šviesos, į tobulėjimo pusę, nes stabdžiai – tik tavo galvoje“, – įsitikinęs K. Linkus.
Sporto medikas neslepia, kad, pradėjęs dirbti su turinčiaisis negalią, iš pradžių patyrė socialinį šoką, nes iki tol nė nenutuokė, kaip gerai šie atletai prisitaikė gyventi pasaulyje, kuriame apie sutrikimų turinčius žmones dar galvojama gerokai per mažai.
Per Londono paralimpines žaidynes K. Linkus negalėjo atplėšti akių nuo įgimtą rankų trumpumą turinčių arba iš viso be šių galūnių esančių vyrų ir moterų, kurie šaukštą ar šakutę laikė tarp kojų pirštų.
Sporto medikas iki šiol žavisi neregiais, kurie, tik spragsėdami rankų pirštais ir klausydamiesi aido garso, geba pereiti pastatą niekur neatsitrenkdami ar nuvažiuoti iš vieno miesto galo į kitą.
Jų uoslė, o ir kiti pojūčiai, tokie išlavinti, kad krūpteli išgirdęs klausimą iš priešingos stalo pusės: „Kas valgo citriną?“
Tie žmonės, nors nieko nemato, prisitaikė gyventi pasaulyje, kuriame įsigalėjo informacinės technologijos. Jie klausosi tinklalaidžių ir audio knygų, ausimis „skaito“ žinutes mobiliąjame telefone.
„Visi garsai pas juos – keliskart greitesni nei esame pratę. Mes klausome palyginti lėtai, jie – triskart greičiau. Šie žmonės yra nepaprasti. Mes negebame tokių dalykų, kokius geba jie. Susidūręs su jais ne tik padidinau savo galimybes, bet ir išmokau paprasčiau žvelgti į kai kuriuos dalykus. Todėl, kai kas nors sako, kad, va, žiūrėk, antakis nelygus, man tai atrodo taip nereikšminga“, – šyptelėjo K. Linkus.
Bendraudamas su paralimpiečiais jis išmoko svarbiausią pamoką – žmonėms su negalia nereikia užuojautos ir gailesčio.
Jie patys dažnai pasišaipo iš savo negalios, nors K.Linkui iš pradžių tai atrodydavo mažų mažiausiai keista.
„Pavyzdžiui, neregiai dažnai juokiasi vienas iš kito. Ateina į treniruotę ir krykštauja: „Kažkas ant šaligatvio iškasė duobę ir nepadėjo bortelių, tai anas ir įkrito.“ Mums tai atrodytų baisu, o jiems – juokinga“, – pasakojo sporto medikas.
K. Linkaus jau nestebina, kad žmogus su negalia lanko sporto klubą ar net užsuka į diskoteką. Jis pats pažįsta žmogų, kuris klube šokdavo sėdėdamas vežimėlyje.
Tačiau, neslepia sporto medicinos specialistas, yra ir kita medalio pusė, kai patys sportininkai su negalia pradeda per daug sureikšminti savo negalią, kai baiminasi žvilgsnių ir yra įsitikinę, kad viešumoje minia stebi tik juos.
„Kiti žmonės dažnai nemato to, ką tu pats matai. Čia – kaip paaugliui atrodo, kad spuogas išdygo per pusę veido, nors kiti to spuogo net nepastebi“, – teigė K. Linkus.
Pasaulio pakeisti nebenori
Profesinės ir žmogiškumo pamokos, kurias išmoko dirbdamas su paralimpiečiais, pakeitė sporto medicinos gydytojo pasaulėžiūrą. Į viską, kas vyksta jo gyvenime, K. Linkus dabar žvelgia paprasčiau ir žino, kad nėra nieko neįmanoma. Įmanoma viskas, tik reikia labai to norėti.
Buvo laikas, kai pats K. Linkus turėjo rūpesčių dėl sveikatos ir manė, kad jau neišsikapstys, todėl išmoko vertinti tik tai, kas svarbiausia: ramybę, poilsį, emocinį stabilumą, santykius be intrigų.
Jis mėgaujasi tuo, ką daro ir kaip gyvena ir nesiekia keisti viso pasaulio.
„Mano užduotis – padėti konkrečiam žmogui kiekvieną dieną, o ne keisti tolimą pasaulį. Jei kam nors ką nors skauda, stengiuosi išgydyti ir džiaugiuosi, jei tai pavyksta. „Ne šventieji puodus lipdo“, – sakydavo mano klasės auklėtoja. Tad dirbu čia ir dabar. Pasaulį keičiu nuo savęs “, – sakė K. Linkus.
