Žmonės

Kauniečiui fotografui Naurimui Zaveckui atostogos tapo iššūkiu – leidosi per Lietuvą besidriekiančiu piligrimų keliu

Maždaug pusšimtis kilometrų – toks atstumas kauniečiui, fotografai Naurimui Zaveckui liko iki kelionės pėsčiomis tikslo, rašo zmones.lt.

“Įveiksiu. Jau tiek nuėjau. Smagu, kad viskas vyksta pagal planą – dar spėsiu ir su draugais išsiruošti į žygį baidarėmis”, – zmones.lt portalą patikino pašnekovas, gegužės 14 d. išsiruošęs per Lietuvą besidriekiančiu piligrimų keliu.

“Camino Lituano” – tai 500 kilometrų ilgio šiuolaikinis piligrimų kelias, kuris driekiasi per visą mūsų šaį ir yra prisijungęs prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Jis prasideda ties Latvijos–Lietuvos siena, eina per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su „Camino Polaco“ piligrimų keliu.

Pusės tūkstančio kilometrų ilgio kelias suskirstytas į 20 etapų po maždaug 25 kilometrus. Įveikti vieną etapą užtrunka maždaug 7 valandas. Visų etapų maršrutus ir daugybę kitos informacijos, pavyzdžiui, kur nakvoti, valgyti ir ką pamatyti, galima rasti „Camino Lituano“ svetainėje internete.

„Camino Lituano“ projektas – savanoriškas, o visi jam plėtoti skirti resursai – vidiniai. Idėja kilo žmonėms, nuėjusiems tikrąjį „Camino“ Ispanijoje, ir supratusiems, kad tą patį galima padaryti Lietuvoje.

“Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje prieš kelis metus ėjau ir aš. Tik tąkart man kompaniją palaikė brolis”, – sakė N. Zaveckas.

Pašnekovas šypsosi visuomet sulaukiąs klausimo, kodėl jis tai darąs.

“Tai – sudėtinga paaiškinti. Visi turime skirtingų tikslų. Ir gal net ne vieną. Maniškis buvo paprastas. Turėjau laiko, noro, mėgau pasivaikščioti. O kodėl nenuėjus iki pasaulio krašto?”, – kalbėjo fotografas.

Tuomet jis žygį pradėjo nuo Prancūzijos ir Ispanijos sienos. Naurimas ir Arnoldas kelionėje užtruko 33 dienas.

“Nežinau, kiek kilometrų nuėjome! Neskaičiavome, nes tai nebuvo svarbu. Juk pasaulio kraštą pasiekėme!”, – šypsosi kaunietis.

Šv.Jokūbo kelias Ispanijoje labai išpuoselėtas, nes juo rūpinasi valstybė. Jis aiškiai sužymėtas, pakeliui yra pakankamai šulinių, kur galima atsigerti, nakvynės vietų, maisto prekių parduotuvių.

Tiek žygiui Ispanijoje, tiek Lietuvoje, pasak N. Zavecko, svarbu pasirinkti tinkamą kuprinę ir avalynę. Ir būtinai turėti miegmaišį bei pakankamai kojinių, kurios kartais gali pavesti – trinti arba spausti. Vanduo ir maistas – to keliautojas taip pat visada pasiima su savimi. Jo kuprinėje yra ir išorinė baterija bei kolegos dovanota knygelė apie išgyvenimą gamtoje.

“Būtiniausi daiktai, tarp kurių yra ir drabužiai, sveria apie 10 – 12  kilogramų”, – patikslino keliautojas.

Lietuvoje esantį piligrimų kelią jis jau “pasimatavo” žiemą. Tuomet pėsčiomis Naurimas įveikė 100 kilometrų. Jis neabejoja – treniruotės, ruošiantis žygiui, vis dėlto nepadeda išvengti ar palengvinti pirmas penkias pirmas kelionės dienas kūnui tenkančio krūvio. Jei tą laikotapį ištveri, vėliau ėjimu pradedi mėgautis.

“Supratau, kad turiu ir noro, ir laiko gimtinėje pakeliauti ilgiau. Taigi, pasiėmiau atostogas, apkabinau šeimą ir… į kelią”, – pasakojo fotografas.

Visa trasa, anot jo, sužymėta kriauklytėmis. Jas keliautojai randa kas 100 – 300 metrų. Kartą, nepamatęs simbolio, Naurimas ne į tą pusę nukeliavo 1.5 kilometro. Bet grįžo ir kelionę tęsė teisinga kryptimi.

Klaidu jam buvo ir Kaune, kur, dėl prieš kurį laiką kilusių politinių peripetijų, piligramų kelias taip ir liko pilnai nesužymėtas.

“Camino Lituano” dažniausiai driekiasi atokesnėmis vietovėmis – ne pagrindiniais keliais.

“Žvyrkeliai, Šušvės upelis, kuriuo teko bristi, sodai, kaimeliai… Daug pamatai. Žmonės svetingi – pasakoja, dalinasi, muziejus atidaro”, – sakė N. Zaveckas.

Būtent žmonių šiluma ir noras dalintis kelionėje jį labiausiai džiugina.

Dėl karantino Naurimui visos kelionės metu nepavyko apsigyventi tik trijose vietose, kuriose piligrimai įprastai priimami nakčiai už 10 – 15 eurų mokestį.

Tris dienas – nuo Daukšiagirės iki Alytaus, kartu su juo ėjo ir žmona Ineta.

“Per dieną nueidavome po maždaug 30 kilometrų. Tai įprastas krūvis, kurį man kartą teko dvigubai viršyti – kadangi negavau nakvynės vietos, turėjau ieškoti kitos. Ir viskas pėsčiomis”, – sakė N. Zaveckas.

Ištvermingas vyras neslepia – tąsyk jį ištiko organizmo krūvio stresas.

“Nebebuvo svarbu, koks vanduo – šaltas ar karštas, bėgo duše. Kūną krėtė drebulys. Nebesitikėjau, kad ryte jausiuos gerai, bet prabudus atrodė, kad prieš tai dieną nieko net neįvyko”, – sakė N. Zaveckas.

Jis patikino – žygiuojant piligrimų keliu kyla ir daug klausimų, ir sulaukiama atsakymų.

“Pradedi girdėti save, savo kūną. Išryškėja gyvenimo vertybės. Ugdosi valia ir gerokai “aplamdai” vidinį ego”, – patikino pašnekovas.

 

Parašykite komentarą