LSAA nuotr
Karyba Žmonės

Karo psichologė: Kariuomenėje niekada nebus nuobodu

 Tęsiame pokalbių su įvairiais Lietuvos kariuomenės karininkais ir kariais, ne tik pareigingai vykdančias kario pareigas, bet ir turinčius išskirtines specialybes, ciklą. Vasario mėnuo yra skirtas  Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnyboje tarnaujantiems kariams ir šios srities specialistams. Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos psichologė kapitonė Lidija Stonienė pasidalijo patarimais, kaip sumažinti kasdienę psichologinę įtampą, papasakoja ne tik apie karių kasdienes problemas, tačiau atskleidė ir asmeninio gyvenimo detales. Net ir gimus ketvirtajam vaikui, psichologė nemažina tempo: siekia ketvirtojo aukštojo mokslo diplomo, augina keturis vaikus ir spėja savanoriauti „Vilties linijoje”.

             Papasakokite, kaip Jūsų gyvenime atsirado psichologija?

             Įdomi istorija. Baigusi mokyklą svajojau studijuoti Lietuvos karo akademijoje, tačiau nepavyko peržengti aukštai iškeltos stojamųjų kartelės. Juokauju, kad nespėjo prabėgti nė dvidešimt metų ir patekau į Lietuvos kariuomenę. Dar paauglystėje pradėjau domėtis psichologiniais dalykais, savižudybėmis, nes nepriklausomybės pirmajame dešimtmetyje savižudybių temos buvo itin aktualios. Tai buvo tas akstinas, kuris privertė susimąstyti, kas įvyksta žmogaus gyvenime, kad jis pakelia prieš save ranką. Psichologijos studijoms jau skyriau devynerius metus: baigiau mokslus Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetuose bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto podiplomines studijas.

             Kas lėmė, kad pasirinkote profesinę karo tarnybą?

             Studijuojant psichoterapiją susipažinau su bendramoksliais, kurie jau buvo kariuomenėje, papasakojo apie tarnybą, sąlygas, klientus, darbo specifiką. Mane tas labai sužavėjo, todėl 2016 m., po antrojo vaikelio gimimo, prabėgo vos trys mėnesiai ir aš jau atvykau į tarnybą. Buvo nelengva, reikėjo dalyvauti atrankos pokalbyje ir išlaikyti karių fizinio parengtumo testą, praktiškai nesportavus dvejus metus.

              Kokios situacijos tarnyboje Jus labiausiai žavi? Ar dažnai sulaukiate padėkų, kad padėjote kariui?

              Didžiausias apdovanojimas man yra tada, kai matau kliento teigiamus pokyčius, kurie labai pagerina gyvenimo kokybę, atranda naujų galimybių, pasiekia savo tikslų, atsiveria naujoms patirtims ir pats auga kaip asmenybė.

              Ar gajus stereotipas, kad psichologas kariuomenėje – nereikalingas? Ar dažnai kariai kreipiasi pagalbos?

                 Labiau gaju nei norėtųsi, bet tas yra visose pasaulio kariuomenėse. Tas stereotipas nenumiršta dėl to, nes kariai neatskiria psichologo funkcijų. Psichologus galima suskirstyti į dvi grupes: tie, kurie testuoja karius, ir tie, kurie dirba įgulose. Testuojami kariai bijo neišlaikyti testų, nepereiti atrankų, todėl psichologas jiems atrodo kaip grėsmė. Įgulos psichologas yra komandos dalis, į kurį karys gali atsiremti, gauti nemokamas paslaugas. Dauguma įsivaizduoja, kad psichologija – tai tik sunkių problemų sprendimas, atėjimas paverkti ir išsikalbėti. Iš tikrųjų šiuolaikinė psichologija daugiau dirba su žmonių stiprybėmis. Jeigu karys nori išlaikyti fizinio parengtumo testą maksimaliam 300 balų įvertinimui, tai čia jam gali padėti ne tik treneris, bet ir psichologas, nes problema neretai yra psichologinė, pavyzdžiui, svyruojanti motyvacija. Psichologai padeda kariams atskleisti savo potencialą, atrasti tikslą, veikti kryptingai.

                Ar skiriasi nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) ir profesinės karo tarnybos karių (PKT) problemos?

                Neabejotinai skiriasi. Jaunesni kariai yra drąsesni, atviresni įvairioms intervencijoms, konsultacijoms. Nenorintys tarnauti jauni kariai yra įsitikinę, kad psichologas gali karį atleisti nuo tarnybos. Tai yra mitas, psichologas gali tik rekomenduoti kreiptis į psichiatrą.

                 Ar vaikystėje patirtos psichologinės traumos gali atsiliepti po dešimt ir daugiau metų? Ar pasitaiko, kad atvykus šauktiniui į tarnybą psichologinės problemos atsinaujina?

                 Būna, kad kariai patys sąmoningai įvardija, kad tai yra vaikystės trauma, kad ji trukdo gyventi, turi neadekvačią reakciją į kažkokius dirgiklius. Tai vertinčiau kaip labai aukštą kario, kuris nesiekia išvengti tarnybos, o naudojasi puikia proga nemokamai gauti pagalbą, sąmoningumo lygį. Pastebiu, kad jauni žmonės stokoja fizinio, psichologinio atsparumo ar ištvermės diskomfortui – tiek fiziniam, tiek psichologiniam. Griežta dienotvarkė, karinio rengimo intensyvumas, nuolatinis kontaktas su kitais asmenimis kai kuriems yra nemenkas iššūkis su kuriuo nemažai daliai karių tarnybos pradžioje tenka padėti tvarkytis, atrasti naujų prisitaikymo ar įveikos būdų.

                Prieš tai – pandemija, dabar – atsinaujinęs karas Ukrainoje. Žmonės jaučia nuolatinį stresą, nerimą. Kaip su tuo tvarkytis? Mėginti atsiriboti, o gal kaip tik verta sekti kuo daugiau įvykių?

               Pirmiausia kiekvienas iš mūsų turi atskirti, kur yra faktai, kur nuomonės, kur emocijos. Mūsų gyvenimas vyksta įprastai, karas jo nėra kažkaip apribojęs, mums nereikia bėgti slėptis į rūsius ar ieškoti, kur gauti geriamojo vandens. Kilusį nerimą galima kontroliuoti per savo dienotvarkę, užimtumą. Privalome valdyti informacijos srautą, pasirinkti oficialius žinių portalus, o ne kažkokių veikėjų nuomones ar emocijas. Jautriems žmonėms siūlyčiau minimaliai sekti visus karo įvykius, nes juos tai labai paveikia, reikėtų stengtis atsiriboti ir, žinoma, ypač vengti smurtinių vaizdų, nes tai gali palikti pėdsaką psichikoje. Žmogus turi aiškiai suprasti, kodėl tai daro. Mes juk neiname į morgą stebėti skrodimo operacijų, todėl stenkimės nematyti ir šiurpą keliančių vaizdinių, kurie savaime sukrečia psichiką. Visa tai gali iššaukti nemigą, košmarus, įvairias baimes. Pagrindinė rekomendacija – likti prie savo įprastinės dienotvarkės ir ritmo.

               Auklėjate ne tik keturis vaikus, bet ir užsiimate potarnybine veikla, savanoriaujate. Kaip viską spėjate, ar nenukenčia šeima? Papasakokite.

               Labai norint – galima viską suderinti. Mano vyras yra mokyklos direktorius, todėl ryte visi vaikai keliauja su juo ir grįžta kartu, o aš vykstu į tarnybą. Stengiuosi grįžusi skirti laiko vaikams. Tiesiog šeimoje pasidalijame pareigomis. Tarnyba mano gyvenime yra labai svarbi, jaučiu, kad sėdžiu savo kėdėje, negalėčiau užsiimti tik vaikų auginimu. Beje, vienas mūsų vaikas yra globotinis, mūsų šeimoje auga jau septynerius metus, stengiamės padėti vaikui turėti geresnes sąlygas ir geresnį startą į gyvenimą, ko likimas pagailėjo. Taip pat esu emocinės paramos tarnybos „Vilties linija” savanorė, instruktorė. Padedu atrinkti ir apmokyti žmones, kurie nori tapti konsultantais. Pastaruoju metu vykstantys įvykiai kelia žmonėms nerimą, todėl ši veikla yra labai svarbi.

                 Ką palinkėtumėte jaunam žmogui, kuris dar tik svarsto, ar verta rinktis savanorišką tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

                 Kariuomenėje niekada nebus nuobodu, tai puiki vieta jauniems žmonėms daryti karjerą, tokiems, kurie mėgsta iššūkius, naujoves, nenuspėjamumą. Taip pat norėčiau pasakyti, kad Lietuvos kariuomenės įgulų psichologai yra verti pasitikėjimo, yra už kiekvieną karį, yra su jais, už juos ir dėl jų. Todėl kviečiu drąsiai kreiptis pagalbos, bendrauti ir nelaukti, kol kolektyve įtampa pasieks tam tikrą lygį, kai žmogus praras motyvaciją vykti į tarnybą. Psichologas visada įsipareigoja laikytis konfidencialumo, jis yra tarsi dalinio vado įrankis, kuris gali prisidėti prie efektyvesnių permainų.

                  KMT karininko ltn. Luko Špero tekstas.

                  Kpt. Lidijos Stonienės asmeninio archyvo nuotr.

Parašykite komentarą