KOP piloto interviu 5
Karyba Žmonės

Karinių oro pajėgų pilotas vyr. ltn. Mindaugas Židonis: nuo „Boeing 737″ iki transportinio lėktuvo C-27J „Spartan“

Aviacija, ypač karo aviacija, dažnai apipinta romantika – kas nenorėtų įsivaizduoti skriejąs su naujausio modelio orlaiviu virš debesų vykdyti užduoties? Dažnas pasvajojęs, atsidūsta, kad ši svajonė – nepasiekiama. Ar iš tiesų visada taip yra?

Apie pasirinkimus ir jų motyvus, įveiktus iššūkius ir tarnybos kasdienybę, kalbamės su Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų pilotu vyr. ltn. Mindaugu Židoniu, kuris vietoj civilinės aviacijos pasirinko tarnybą Karinėse oro pajėgose ir šiuo metu tarnauja transportinio lėktuvo C-27J „Spartan“ pilotu.

– Mindaugai, vienas iš svarbiausių pasirinkimų žmogaus gyvenime – profesija. Kas jus įkvėpė savo ateitį sieti su aviacija ir koks buvo jūsų kelias link to?

Lėktuvai, aviacija žavėjo nuo pat vaikystės. Pamenu, labai patikdavo kompiuteriniai žaidimai su lėktuvais, mėgau skaityti apie juos. Pagalvodavau apie pilotavimo studijas, tačiau artėjant laikui rinktis studijas, pilotavimas atrodė kažkas „neįkandamo“ ir labai sunkaus. Dėl informacijos trūkumo ir pasitikėjimo savimi stokos netikėjau, kad galėsiu įstoti į pilotavimo studijas, kurios tuo metu atrodė sunkiai pasiekiamos ir labai sudėtingos, juolab ir mokykloje nebuvau labai pavyzdingas mokinys. Mokydavausi tik tai, kas įdomu (ypač fiziką, matematiką). Buvau maištingas paauglys ir iš pamokų dažnai bėgdavau, ginčydavausi su mokytojais, todėl kai kurie mokytojai sakydavo: „tu bent 12 klasių pabaik“. Tad suabejojęs savo galimybėmis įstoti į pilotavimo studijas, nusprendžiau net nebandyti .

Įstojau į aviacijos mechaniką Vilniaus Gedimino technikos universitete. Jau būdamas „kitoje aplinkoje“, pabendravęs su ten dirbančiais ar studijuojančiais aviacijos srityje žmonėmis, supratau, kad turėjau ne tokius jau ir blogus egzaminų balus (priešingai nei prognozavo mokytojai). Visuomenės suformuoti mitai išsisklaidė ir suvokiau, kad tikrai galiu ir noriu studijuoti būtent pilotavimą. Taip pat esu labai dėkingas artimųjų, ypač senelių, palaikymui. Kaip ir privaloma, atlikau medicininį patikrinimą, profesinio tinkamumo ir fizinio parengtumo testus ir 2009 m. perstojau į orlaivių pilotavimą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Antano Gustaičio aviacijos institute. Taip ir prasidėjo realus kelias ir ateityje laukiantys iššūkiai aviacijoje.

– Aviacijos žinias gilinote Vilniaus Gedimino technikos universitete, tačiau lygiagrečiai pradėjote tarnauti ir Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP). Kuo patraukė ir sužavėjo tarnyba kariuomenėje?

Kariuomenė, tarnyba, panašiai, kaip ir aviacija, kažkuo žavėjo, domino nuo paauglystės. Patriotizmo jausmas taip pat lydėjo nuo paauglystės, pažįstamų tarpe buvo karių savanorių. Tuo metu tiesiog norėjau pajusti ir pamatyti pats, kas ta karinė tarnyba, kokia pėstininko duona, taigi, savaime, be didelių svarstymų, pradėjęs studijuoti, nuėjau ir užsirašiau į KASP ir tikrai padariau vieną geriausių sprendimų gyvenime.

Tuo metu tikrai negalvojau, kad KASP’e praleisiu beveik 13 metų, tačiau kario savanorio gyvenimas labai prilipo, patekau į puikų 802 kuopos kolektyvą. Nors yra buvę visko. Pamenu, 5-ame kurse, kai ir skraidyti, ir magistro baigiamąjį darbą parengti reikėjo, ir oro uoste dirbti teko, buvau apleidęs tarnybą. Kilo minčių, kad „gal jau atitarnavau savo“, bet kaip tik tais momentais karinėje tarnyboje įvykdavo pokyčių – naujos pareigos, atsakomybės, kursai – ir vėl iš naujo tarnyba įtraukdavo. Sunkiais gyvenimo momentais tarnyba KASP’e buvo vienas labiausiai palaikančių, įprasminančių gyvenimą, veiklų.

– Mindaugai, baigęs studijas dirbote skrydžių priežiūros srityje avialinijose, tačiau priėmėte sprendimą savo ateitį sieti su piloto profesija ir kartu pradėjote tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose, vėliau buvote išsiųstas į rezervo pėstininkų būrių vadų kursus. Ar galima teigti, kad jau tuomet pradėjote galvoti apie tarnybą Karinėse oro pajėgose (KOP)?

Taip. Iš karto po studijų pradėjau dirbti skrydžių priežiūros operatoriumi civilinėse avialinijose. Tikėjausi, kad dirbdamas spėsiu dar ir komercinės piloto licencijos egzaminus iki galo išsilaikyti, tačiau dėl intensyvaus darbo, tarnybos KASP’e, na, ir reikia pripažinti, kartais patingėjimo, nespėjau visko vienu metu. Taigi, egzaminus teko laikyti iš naujo ir kelias į piloto kėdę atitolo keleriais metais. Apie tarnybą KOP’e pasvajodavau dar paauglystėje ir studijų laikais vis pagalvodavau, tačiau realiai siekiau lakūno darbo civilinėse avialinijose, o karinės tarnybos pakako ir KASP’e.

Į rezervo būrių vadų kursus mane išsiuntė KASP 2016 metais, kaip būsimą kuopos karininką. Pamenu, kai pasiūlė vykti į kursus, vienas iš kuopos kapitonų papildomai motyvavo, kad jeigu kartais nesusiklostytų karjera civilinėse avialinijose, tai, gavęs karininko laipsnį, turėsiu galimybę skraidyti ar siekti karjeros KOP’e. Už tuometinį jo pranašišką paskatinimą esu be galo dėkingas jam iki šiol.

– 2018 m. gavote piloto licenciją. Ar prisimenate įspūdžius iš pirmojo savo savarankiško skrydžio?

Pirmasis savarankiškas skrydis su mažu lėktuvėliu Cessna 152 įvyko dar studijų laikais po antro kurso. Žinoma, pamenu: akys buvo didelės, vos ne į tako vidurį Kyviškių aerodrome nusileidau, teko stipriai stabdyti, emocijų daug buvo. Po pirmo solo skrydžio atrodė, kad jau save šiokiu tokiu lakūnu galiu laikyti. Koks naivus ir nepatyręs tada buvau – dabar juokinga ir gera prisiminti, tikrai! Na, o gavus licenciją ir įsidarbinus avialinijose, su dideliais lėktuvais po vieną neskraidoma. Taigi, savarankišku skrydžiu to pavadinti negalima. Kad ir kaip būtų, pirmi skrydžiai su Boeing 737 tikrai buvo sudėtingi. Pirmas skrydis – į Paryžių: didelis oro uostas, radijo ryšys komplikuotas, laiko viskam trūksta, lengva tikrai nebuvo, streso užteko.

– Nepaisant sėkmingai besiklostančios karjeros civilinėje aviacijoje ir toliau tarnavote Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Kaip jums sekėsi suderinti tarnybą ir darbą?

Suderinti pavyko, tačiau asmeninis gyvenimas dėl to tikrai kentėjo, gerai, kad artimieji suprasdavo, jog man tai svarbu. Prie galimybės suderinti darbą ir tarnybą prisidėjo ir darbo pobūdis – daugiausia skrydžių vyko vasarą, kai mažiau pratybų tarnyboje, taip pat darbovietės GetJet Airlines kolektyvo geranoriškumas, teigiamas požiūris į kario savanorio tarnybą. Tekdavo laviruoti, dalį pratybų paaukoti, kai kada darbe laisvų dienų paprašyti ar tiesiog iš „uniformos į uniformą šokti“. Tačiau einant skyriaus vado pareigas kuopoje, daug dėmesio reikėjo skirti ir tarnybai: ne tarnybos dienomis nuolat rūpintis kariais bei administraciniais reikalais, planuoti artėjančias pratybas ir t. t.

– 2020 m. pasaulis susidūrė su dideliu iššūkiu – COVID-19 pandemija. Kaip tai palietė aviaciją ir jus asmeniškai?

Kaip aviaciją paveikė turbūt ir sakyti nereikia: tokias avialinijas, kurios vykdo užsakomuosius skrydžius, paveikė ypač skausmingai – skrydžių visai neliko. Nors skrydžių neliko, tačiau darbymetis prasidėjo savanorio tarnyboje. KASP 8-oji rinktinė tuo metu gavo daug taikos meto užduočių, iš kurių buvo paramos Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui (NVSC) teikimas, Vilniaus oro uoste tvarkantis su COVID-19 pandemija. Esu dirbęs ir oro uoste, todėl tvarką iš aviacijos pusės žinojau, na o ir laiko tuo metu turėjau. Taigi teko kartu su kitais kuopos karininkais, vadais daug pastangų įdėti, kurti procedūras, viską koordinuoti. Iššūkių netrūko: niekas nežinojo, kaip dirbti, kaip užtikrinti keleivių patikrą, suvaldyti srautus. Viskas nauja, netikėta ir tikra (ne pratybos) buvo. Vėliau su kuopa aktyviai dalyvavome Medininkų pasienio patikros poste, taip pat rėmėme NVSC skambučių centre. Taigi, pirmi pandemijos metai buvo tikrai darbingi.

Pamenu istoriją, tik pradėjus teikti paramą NVSC Vilniaus oro uoste, avialinijose organizavo papildomus skrydžius turistams iš Egipto pargabenti, kol nebuvo uždarytos sienos. Viename iš jų ir aš skridau. Atskridom į Vilnių, savi kariai-kolegos patikrino kaip įgulos narį, nuėjau į tarnybines patalpas, persirengiau iš civilinės lakūno į karinę uniformą ir užduotis vykdžiau jau kaip karys.

– 2018 m. gavote pirmąjį karininko laipsnį ir beveik po penkių metų praleistų civilinėje aviacijoje palikote ją. Sukauptos žinios ir patirtis Krašto apsaugos savanorių pajėgose paskatino savo ateitį sieti su kariuomene? Kokie jausmai ir nuotaikos tuo metu vyravo?

Žinoma, kad paskatino. Tarnyba KASP’e galutinai suformavo vertybes, atsakomybės už savo valstybę ir visuomenę jausmą, o aš pats visuomet jaučiausi kariuomenės dalimi. Reikia pripažinti, kad dėl COVID-19 pandemijos susiklosčiusi nežinomybė dėl ateities civilinėje aviacijoje paskatino priimti sprendimus. Pamenu, tuomet atrodė, kad tai ženklas, jog reikia eiti į KOP, nors kai kas ir bandė atkalbėti. KASP’e darbų netrūko, palikti kolektyvo, su kuriuo tiek metų kartu ištarnauta, labai nesinorėjo, bet kirbėjo mintis išbandyti save oro pajėgose. Jaučiau, kad prasideda kitas gyvenimo etapas.

– Netrukus pateikėte prašymą tarnauti Lietuvos kariuomenės Karinėse oro pajėgose. Šiuo metu skraidote kaip antrasis pilotas transportiniu lėktuvu C-27J Spartan. Ar jaučiate skirtumą tarp civilinės ir karo aviacijos?

Esminio skirtumo turbūt nėra: nors orlaivis ir kitas, bet vistiek reikia nuskristi iš taško į tašką, nugabenti keleivius ar krovinį. Labiausiai pastebimas skirtumas – KOP’e lakūnai atlieka daugiau funkcijų negu civilinėse avialinijose. Patys susiplanuojame skrydžius, lėktuvų antžeminį aptarnavimą ir t. t. Žinoma, mums tai papildomas krūvis, bet ir gera patirtis. Skrydžiai KOP’e tikrai įdomesni, darbas ne toks monotoniškas negu civilinėse avialinijose. O pats įdomumas turbūt dar laukia ateityje. KOP’e lakūnų kolektyvas daug mažesnis, todėl artimiau susipažįsti ir daugiau bendrauji tarpusavyje.

– Kaip atrodo Jūsų tarnybos diena?

Kiekviena diena skirtinga. Jeigu tą dieną turime suplanuotą skrydį, tuomet atėję į tarnybą pasitikriname meteorologinę situaciją oro uostuose ir maršute, kuriuo skrisime, įgulos vadas pateikia aktualią informaciją, lipame į lėktuvą, sulaukiame keleivių ar krovinio ir skrendame į paskirties oro uostą. Po skrydžio reikia užpildyti įvairius dokumentus, ataskaitas. Kitomis darbo dienomis planuojame skrydžius, sudėliojame maršrutus, tikriname, ar neturime jokių ribojimų, užsakome antžeminį aptarnavimą, papildome kurą, viską koordinuojame su aukštesne vadovybe. Taip pat tenka atlikti ir kitus administracinius darbus. Esant galimybei, atliekame treniruočių skrydžius savo Šiaulių oro uoste, netrūksta ir įvairiausių antžeminių mokymų, kursų ar karinio rengimo mokymų.

– Galbūt jau galite pasidalinti įsimintiniausia akimirka tarnaujant Karinėse oro pajėgose?

Kažko labai įsimintino dar neįvyko, bent jau susijusio su skraidymais, kol kas labiausiai įsiminė išgyvenimo jūroje pratybos Estijoje Baltic Bikini 2021. Pajusti, ką reiškia panirti su imituojama lėktuvo kabina po vandeniu, išnirti, plauste laukti pagalbos, sušalti ir t. t. – tikrai įdomūs įspūdžiai.

– Be ko neįsivaizduojate Karinių oro pajėgų?

Kaip ir kiekvienos organizacijos, pajėgų rūšies ar vieneto – be motyvuotų, profesionalių ir atsidavusių žmonių, nuo paprastų karių iki vadų. Kiekvienas su atsidavimu ir profesionaliai atlikdamas savo funkcijas vedame pirmyn pajėgas, kariuomenę, valstybę. Žinoma, ir pats geriausias personalas be atitinkamo aprūpinimo, technikos vykdyti užduočių ir įgyvendinti tikslų taip pat nepajėgs.

– 2022 m. Karinės oro pajėgos mini savo 30-ąsias atkūrimo metines. Ko palinkėtumėte kolegoms ir sau šia proga?

Nepamiršti ir vertinti pajėgas, visos kariuomenės ištakas, ką turime dabar, praėję tokį sunkų kelią tiek tarpukario, tiek atkurtos valstybės laikotarpiu, semtis stiprybės ir įkvėpimo iš to. Toliau auginti ir išlaikyti pajėgose profesionalius ir atsidavusius karius, karininkus. Taip pat stiprinti techninius, materialinius pajėgumus.

Karinių oro pajėgų informacija ir nuotraukos.

Parašykite komentarą