Žmonės

Ką rodo skaičiai praėjus, keturiasdešimčiai karantino dienų

Pandemijos akivaizdoje ne tik eiliniai piliečiai, bet ir valstybių vadovai dažnai daro sprendimus, vadovaudamiesi emocijomis. Pamatėme labai skirtingas atskirų valstybių reakcijas į COVID-19 virusą – nuo ignoravimo, iki drakoniškų draudimų. Praėjus keturiasdešimčiai dienų – laikotarpiui, nuo kurio ir kilo karantino sąvoka – jau galima daryti pirmas išvadas. O skaičiai šiuo metu rodo, kad griežtos karantino priemonės – mažai veiksmingos ir teisios buvo valstybės, pasirinkusios švelnesnį epidemijos suvaldymo modelį.

Vašingtono universiteto sveikatos tyrimų institutas (IHME) pateikia daug įdomios COVID-19 statistikos, kurios nėra kituose šaltiniuose. Jų duomenų bazėje valstybės yra įvertintos pagal taikomų karantino priemonių griežtumą, taip pat pateikiama informacija apie kiekvienos valstybės sveikatos apsaugos sistemos pajėgumus – intensyvios terapijos lovų skaičius bei jų poreikis. Tai leidžia analizuoti susirgimų ir mirčių statistiką nestandartiniais pjūviais ir pasižiūrėti, ar pasiteisina valstybių pasirinkta strategija.

Štai kaip atrodo Vakarų Europos valstybių statistika – susirgimų skaičius, tenkantis vienam milijonui gyventojų. Punktyrinėmis linijomis pažymėtos valstybės, kurios taiko švelnesnes karantino priemones. Švedija, kuri oficialiai nepaskelbė karantino, o apsiribojo rekomendacijomis, dažnai pateikiama kaip kitokios politikos pavyzdys, tačiau ji Europoje ne vienintelė, nuėjusi mažesnių suvaržymų keliu. Tipiški apribojimai, kuriuos įveda valstybės karantino metu, yra: masinių renginių uždraudimas, mokyklų uždarymas, įmonių veiklos apribojimai, ar net visiškas uždraudimas, paliekant veikti tik pirmo būtinumo prekių parduotuves, gyventojų judėjimo ir elgesio viešose vietose kontrolė, valstybės sienų uždarymas. Švedija yra uždraudusi tik masinius renginius, o Danija, Norvegija, Olandija – taiko ne daugiau kaip pusę visų galimų priemonių. Ir visos šios valstybės, nepaisant joms adresuotų apokaliptinių prognozių, turi geriausius susirgimų rodiklius Vakarų Europoje. Jei gerus Švedijos rezultatus dar galima nurašyti mažam gyventojų testavimui, tai Norvegija ir Danija yra tarp daugiausiai testų atliekančių šalių.

Kaip paaiškinti tokius rezultatus? Kad karantinas veiktų, labai svarbu, kad taikomos priemonės būtų savalaikės. Palyginimui į grafiką yra įtrauktos ir dvi Azijos šalys – Japonija ir Pietų Korėja, vienos iš nedaugelio, kurioms pavyko efektyviai suvaldyti viruso plitimą. O jų taikytos priemonės – gana švelnios, tačiau jos buvo taikomos laiku ir suplanuotai, dar tada, kai Europa viruso grėsmę ignoravo. O daugelio Europos valstybių įvestas karantinas labiau primena desperatiškus bandymus kažkaip reaguoti, jau prasidėjus panikai, nei apgalvotą kovos su virusu strategiją. Kai virusas jau yra išplitęs visuomenėje, daugelis karantino priemonių praranda prasmę – paralyžiuoja valstybės ekonomiką, o susirgimų kreivės ženkliai nepakeičia. Todėl Skandinavijos valstybės atrodo vienintelės, kurios pavojaus akivaizdoje nepuolė padrikai švaistytis draudimais, o sugebėjo persigrupuoti ir parengti alternatyvų planą. Tas planas – saugoti labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes, tačiau valstybės gyvenimo nestabdyti ir leisti didžiajai visuomenės daliai persirgti ir suformuoti imunitetą. Pakolkas jis pasiteisina, jau nekalbant apie tai, kad toks požiūris duos didelius dividendus ateityje, kai valstybės susidurs su ekonominėmis karantino pasekmėmis.

Pažiūrėjus į bendrą mirčių statistiką – vaizdas panašus. Geriau atrodo valstybės, taikančios švelnesnes priemones. Tiesa, labai mažu mirčių skaičiumi pasižymi ir Vokietija su Austrija, kurios yra įvedusios griežtą karantiną, tačiau daugelio kitų griežtos politikos šalininkų mirčių kreivės – kyla į viršų.

Naujų mirčių per dieną grafikas parodo kelias įdomias tendencijas. Jame kreivės sulygiuotos ne pagal datą, o pagal tai, kada kreivė viršijo vienetą. Kadangi emidemija skirtingose valstybėse prasidėjo ne tuo pačiu metu, matome, kad kai kurios valstybės piką jau pasiekė ir naujų mirčių skaičius ėmė mažėti, kitose kreivė – suplokštėjusi. Tai reiškia, kad didelio mirčių šuolio jau nebus.

Šis grafikas leidžia įvertinti ir vieną dažnai aptarinėjamą epidemijos valdymo aspektą – mirčių priklausomybę nuo sveikatos apsaugos sistemos pajėgumų. Dažnai nuskamba raginimai laikytis karantino dėl to, kad išvengti ligoninių perpildymo ir visiems gyventojams užtikrinti intensyvios terapijos pagalbą, kvėpavimo aparatų prieinamumą. Tačiau nemažai valstybių šią ribą jau yra viršiję – grafiko kreivės yra punktyrinės tol, kol intensyvios terapijos lovų poreikis nėra viršijęs atitinkamos valstybės turimų resursų, vėliau – prasideda vientisa linija.

Matome, kad intensyvios terapijos lovų skaičius esminės įtakos epidemijos rezultatams neturi. Be abejo, valstybės, kuriose mirčių skaičius didžiausias, laisvų lovų resursą yra išnaudoję, tačiau pats viršijimo momentas lūžio tašku niekur netapo, mirčių skaičius staiga neišaugo ir kitimo kreivė išliko panaši. Tuo tarpu mažiausiai mirčių turinčių valstybių grupėje matome beveik identiškas kreives tiek valstybėse, kurios dar turi didelį laisvų lovų rezervą (Vokietija, Austrija), tiek tose, kuriuos jau seniai jį išnaudojo (Portugalija, Danija). Šiuo metu COVID-19 viruso gydymas iš esmės yra simptominis ir veiksmingų pagalbos priemonių – tiesiog nėra, galbūt tai ir nulemia tokius rezultatus.

Turimi duomenys jau leidžia patikrinti ir kai kurias išankstines prognozes. Daugelis specialistų savo rekomendacijas grindžia prielaida, kad griežtos karantino priemonės bus veiksmingos. Tačiau realybėje ši prielaida nepasitvirtina. Aukščiau esančiame grafike punktyrine linija pavaizduotos mirčių skaičiaus prognozės, kurias balandžio 5 d. pateikė IHME, įvertinę valstybių taikomas karantino priemones, bei sveikatos apsaugos sistemos galimybes. Valstybėms, taikančioms griežtus apribojimus (Italija, Ispanija, Belgija), buvo prognozuotas ženklus mirčių skaičiaus sumažėjimas, tuo tarpu švelnesnio modelio valstybėms (Norvegija, Danija, Olandija) – sparčiau kylančios kreivės. Realūs rezultatai – priešingi. Panaši situacija yra ir kitose valstybėse, kurios grafike nepavaizduotos. Peršasi išvada, kad sveikatos apsaugos specialistai karantino priemonių veiksmingumą smarkiai pervertina. Vertėtų turėti tai omenyje ir žiūrint į naujas prognozes, kurios pateikiamos šiandien.

Kokia situacija Rytų Europoje? Pandemija ją paveikė daug mažiau. Bendras analizuotų Vakarų Europos valstybių susirgimų vidurkis yra 2348, mirčių – 204 milijonui gyventojų. Rytų Europoje skaičiai kelis kartus mažesni, susirgimų – 429, mirčių – 14 milijonui gyventojų. Tokie rodikliai greičiausiai yra nulemti ne geresnių epidemijos valdymo priemonių, o palankesnės valstybių geografinės padėties, mažesnių turistų ir darbuotojų iš užsienio srautų. Pačios valstybės yra mažesnės, neturinčios daugiamilijoninių didmiesčių, kurie yra palanki terpė plisti virusui.

Susirgimų skaičiumi ryškiai išsiskiria Estija, tačiau gali būti, kad to priežastis – žymiai didesni testavimo mastai, o kitose valstybėse realios situacijos tiesiog nematom. Analizuojamų valstybių tarpe Estija yra aiški lyderė pagal atliktus testus milijonui gyventojų – 32 tūkst. O štai mažiausiai susirgimų turinti Bulgarija jų atlieka beveik dešimt kartų mažiau – 3.8 tūkst. Vakarų Europoje tokių didelių skirtumų tarp testavimo apimčių – nėra. Beveik visos Rytų Europos valstybės yra pasirinkusios griežtą karantino modelį, išimtys – tik Latvija ir Estija.

Lietuvos statistika yra vidutinė ir Rytų Europos kontekste niekuo per daug neišsiskiria. Tačiau taikomais apribojimais Lietuva labiau linksta į griežtos rankos politikos pusę, nėra tik draudimo išeiti į lauką be svarbios priežasties. Tuo tarpu mūsų kaimynė Latvija yra pasirinkusi vieną švelniausių visoje Europoje karantino modelį. Latvijoje yra uždrausti masiniai renginiai, uždarytos mokyklos, taip pat numatyti panašūs kaip ir Lietuvoje socialinės distancijos reikalavimai viešose vietose – nesibūriuoti daugiau kaip dviems asmenims, laikytis dviejų metrų atstumo. Tačiau įstaigos, parduotuvės – neuždarytos, veikia netgi kavinės. Žmonių judėjimas – neribojamas, privalomo kaukių dėvėjimo – nėra. O sergamumo ir mirtingumo rodikliai – geresni, nei Lietuvoje.

Jei Skandinavijos valstybių pavyzdį galima atmesti apeliuojant į socialinius ir kultūrinius skirtumus, tai Latvijos pavyzdys iškelia daug klausimų dėl Lietuvoje taikomų karantino priemonių tikslingumo. Kalbos, kad griežtas karantinas – būtinas, o jei apribojimus ir švelninti, tai tik labai lėtai, – atrodo kaip nevykęs spektaklis, turint omenyje, kad Latvija, visais atžvilgiais beveik identiška mums šalis, tų apribojimų net netaikė. Kai kam šis spektaklis vis dar patinka, bet ką pagrindiniai jo herojai pasakys, jei epidemijai pasibaigus, pamatysime, kad rezultatai nėra geresni, nei švelnesnį karantiną pasirinkusių šalių, o valstybė įstumta į gilesnę ekonominę krizę?

Autorius: Aivaras Kriščiūnas, teisinikas, duomenų analitikas.
Šaltinis: Heksagonas

Parašykite komentarą