Švietimas Žmonės

Jaunųjų mokslininkių kelias prasidėjo skambiai

Kovo pradžia – metas, kai Europa ir visas pasaulis atsigręžia į moteris – veikiančias, dirbančias, kryptingai siekiančias užsibrėžtų tikslų, bet neretai vis dar privalančias įrodinėti, kad jos gali būti lyderės ir profesionalės. VDU ŽŪA akademinėje bendruomenėje šiandien darbuojasi gausus būrys tokių moterų – mokslo darbuotojų, eksperčių, pedagogių.  Šį kartą kalbamės su dviem jų – ką tik Lietuvos mokslų  akademijos (LMA) apdovanojimus pelniusiomis jaunosiomis mokslininkėmis  – lektore dr. Erika BESUSPARIENE ir doktorante Diana SIDABRIENE.

Į doktorantūrą iškeitė įsibėgėjantį verslą

VDU ŽŪA Bioekonomikos tyrimų instituto lektorė dr. Erika  Besusparienė, pelniusi premiją LMA Jaunųjų mokslininkų ir doktorantų pernykščių mokslinių darbų konkurse, džiaugiasi, kad savo mokslo darbu „Mokesčių sistemos optimizavimas derinant šeimos ūkių ir valdžios interesus žemės ūkyje“, tarsi iš anksto pataikė į itin svarbią Lietuvos aktualiją, nes diskusijos apie tai, kaip turi keistis mokesčių sistema, šiuo metu dar tik prasideda.  Todėl praėjusių metų spalį apgintos disertacijos santrauką jaunoji mokslininkė yra išsiuntusi į Finansų ministeriją, nes mano, kad sprendimų priėmėjams naujos įžvalgos turėtų būti vertingos.

Pašnekovė teigia, kad apsisprendimas  toliau eiti mokslininkės,  pedagogės keliu yra labai tvirtas, ir ji visiškai nesigaili į mokslinę veiklą  iškeisto dešimtį metų gana sėkmingai vystyto verslo.

Besusparienės studijų kelias prasidėjo Kauno kolegijoje, kurioje mergina baigė buhalterinės apskaitos studijų programą. Po jų sekė ekonomikos bakalauro ir rinkodaros magistrantūros mokslai Vilniaus universitete. Todėl atrodė visiškai dėsninga su tokia „puokšte“ įgytų kompetencijų sukti į verslą. Erika taip ir padarė, įkurdama apskaitos paslaugų teikimo ir šios srities mokymų įmonę.

„Po kurio laiko Kauno kolegija mane kaip buvusią absolventę, jau turinčią įsibėgėjantį nuosavą verslą,  pakvietė tapti studentų baigiamųjų darbų vadove, o netrukus nė nepajutau, kaip tapau finansinės apskaitos dalyko dėstytoja. Tačiau iš tiesų atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti –  ir dirbant versle įdomiausia dalis man buvo mokyti kitus žmones“, – prisimena pašnekovė.

O kai jaunos moters mintys vis labiau ėmė suktis apie pedagogiką ir doktorantūros studijas, ji apsisprendė parduoti verslą ir į naują studijų pakopą žengti VDU ŽŪA.

Kadangi įmonėje nemaža dalis Erikos klientų buvo ūkininkai, ir ji aiškiai matė šiam segmentui taikomų mokesčių sistemos spragas, apie tai ir parengė mokslinį referatą bei vertinimo komisiją įtikino, jog sugebės atlikti šios srities mokslinį tyrimą ir parašyti daktaro mokslinio laipsnio vertą darbą. Erikos idėją dėl temos aktualumo tuo metu dar sustiprino ir Valstybės kontrolės audito išvada, kurioje buvo teigiama, kad mūsų šalyje pernelyg daug įvairių mokestinių lengvatų ir yra būtini pokyčiai.  Savo buvusią mokslinio darbo vadovę prof. Astridą Miceikienę Erika teigia laikanti visoms sektinu moters lyderystės pavyzdžiu.

Pašnekovė sutinka, kad pajamos, gaunamos iš verslo, būtų kur kas didesnės  nei dirbant mokslinį darbą, tačiau kartu prisipažįsta, kad verslas, kuriame beatodairiškai siekiama pelno,  jai nepriimtinas.

„Iš prigimties esu empatiškas žmogus, o versle tai yra kliūtis. Kai atėjęs klientas guosdavosi, kad jam nesiseka, sutikdavau palaukti pinigų, nors  dėl to pati patirdavau praradimų“, – prisipažįsta E. Besusparienė. Tačiau tiek versle įgyta patirtis, tiek asmeninės charakterio savybės visiškai kitaip atsiskleidžia dirbant pedagoginį darbą. Jaunai dėstytojai netenka kovoti dėl autoriteto ar tylos auditorijoje, nes visas dėstomas temas Erika grindžia praktiniais pavyzdžiais ir nešykšti patarimų, kaip universitetinį išsilavinimą įgijęs specialistas turi elgtis vienoje ar kitoje darbinėje situacijoje.

Paklausta, ar turint omenyje dar ir plačią projektinę veiklą lieka laiko šeimai,  E. Besusparienė šypsosi, kad iš tiesų jos namai šiuo metu yra virtę „biuru su trimis kabinetais“, kurių viename dirba IT specialistas vyras Andrius, kitame nuotoliniu būdu mokosi pirmaklasis sūnus Matas, o eidama į savąjį Erika namiškius įspėja, kad „išeina į paskaitą“ ir prašo netrukdyti.

Ten, kur kliūtis moteriškumas, gelbsti žinios

VDU ŽŪA doktorantei Dianai Sidabrienei LMA Aukštųjų mokyklų studentų mokslinių darbų konkurse pirmąją vietą skyrė  už pernai parengtą magistro darbą „Lietuvos miškų pagrindinių medžių rūšių ekofiziologinės reakcijos ekstremalaus meteorologinio streso sąlygomis“.

Vienoje vaizdingiausių Lietuvos vietų, Daugų miestelyje Dzūkijoje,  užaugusi Diana sako, kad šiais laikais jau neturėtų stebinti gamtos apsuptyje užaugusios ir mokykloje biologijos dalyką mėgusios merginos pasirinkimas VDU ŽŪA studijuoti  miškininkystę.

„Stereotipiškai miškininkystė tebelaikoma viena vyriškiausių, didelės fizinės jėgos reikalaujančių profesijų. Ir tam ilgą laiką buvo objektyvių priežasčių. Tačiau šiais laikais specialistams, įgijusiems  universitetinį išsilavinimą, mosuoti kirviu netenka, todėl šiek tiek stebina nuostata, kad jei tą patį profesinį sprendimą priimtų vyras miškininkas, tai atrodytų patikimiau. Tad kas moterims belieka? Ogi šiek tiek labiau pasikaustyti žiniomis ir įrodyti, jog mes ne iš kelmo spirtos!“, – su šypsena kalba Diana, pastebėdama, kad iš tiesų miškininkystėje yra labai daug  organizacinio darbo, reikalaujančio loginio mąstymo, nes miškininkai priima sprendimus, kurių rezultatai dėl medynų likimo paaiškės galbūt tik po 100 metų.

Sidabrienė įsitikinusi, kad jos pavyzdys šiandien puikiausiai galėtų iliustruoti teiginį, jog studijų metai žmogaus gyvenime yra patys geriausi. „Pasirinkdama studijuoti miškininkystę pataikiau į dešimtuką. Šilta akademinė atmosfera, nepaprastai įdomumo paskaitos, mokomosios praktikos. Turėjau dėstytojus, kurie diskusiją vertina kaip žmogaus tobulėjimo formą ir kuriems kiekvienas studento klausimas yra aukso vertės“, – pirmųjų dviejų pakopų studijų laikotarpį su džiaugsmu prisimena pašnekovė.

Nuo šio rudens pradėjusi doktorantūros studijas Diana tęsia magistro darbe pradėtą gvildenti temą. Jaunoji mokslininkė stebi ūkiniu požiūriu Lietuvos miškams svarbiausių medžių rūšis (eglę, beržą, pušį) ir vertina, kaip keičiantis klimatui šie medžiai auga, kokie klimatiniai veiksniai lemia medienos kokybę bei prognozuoja ateities tendencijas. Vėliau Diana planuoja pateikti rekomendacijas, kokios priemonės gali padėti išlaikyti Lietuvos miškų produktyvumą.

Šiuo metu D. Sidabrienė ne tik studijuoja doktorantūroje, bet VDU baiginėja ir gretutines pedagogikos studijas. Mergina apgailestauja, kad dabartinė vaikų karta labai menkai pažįsta gyvąją gamtą, o moksleivių  mokymo programose toks dalykas ir visiškai nėra numatytas. Todėl vienas jaunosios mokslininkės tikslų – kompensuoti šią spragą dirbant su vaikais. Tuo, kad tai išties prasminga, Diana jau spėjo įsitikinti atlikdama pedagoginę praktiką Daugų Vlado Mirono gimnazijoje. „Reikėtų pamatyti vaikų akis, kai jie išgirsta, pavyzdžiui, tai, kiek stiklinių vandens per dieną „išgeria“ viena miško eglė“, – su šypsena pasakoja pašnekovė, prisipažindama, kad savęs niekada negalėtų įsivaizduoti monotoniškame darbe.

Už tai, kad kiekviena jos diena pilna atradimų, Diana teigia esanti dėkinga dviem žmonėms – jos pasirinkimą palaikančiam sutuoktiniui  Nerijui, taip pat miškininkui, miškininkystės tema sėkmingai jau apgynusiam daktaro disertaciją, ir, be abejo, savo moksliniam vadovui prof. Algirdui Augustaičiui. Visų pirma už tai, kad dar antrakursę paskatino dalyvauti Lietuvos mokslo akademijos renginiuose, nebijoti imtis projektų. „Profesorius sakydavo, kad jei ir nelaimėsiu, bus puiki praktika. Jis sugebėjo man atskleisti įdomiąją mokslo pusę“, – teigia D. Sidabrienė.

Sritys skirtingos, atradimų džiaugsmas toks pat

LMA apdovanojimus pelniusios VDU ŽŪA atstovės E. Besusparienė ir D. Sidabrienė dirba skirtingose mokslinių tyrimų srityse, tačiau vienu klausimu jaunųjų mokslininkių nuomonė bendra: kūrybos ir atradimų džiaugsmas žmogaus gyvenime neįkainojamas ir neišmatuojamas.

Į klausimą, kokia būtų jų kaip mokslininkių siekiamybė, abi pašnekovės atsako sutartinai – tai ne trumpalaikė šlovė, bet žinojimas, kad kitas mokslininkas ar studentas pasinaudojo tavo mintimis ir jas toliau plėtoja, nes tai geriausiai liudija, kad buvo dirbta ne veltui.

Parašykite komentarą