Toliau renkame Kauno istorijas. Detalė po detalės… Šį kartą keliaujam į Vaižganto g. 23. Tai J. Papečkio namas. Architektas Vytautas Landsbergis – Žemkalnis. 1937m
Linkiu įdomaus istorijos puslapio atvertimo kartu su Vaižganto gatvės gyventojos Juzės Mačiokienės prisiminimais: 1941m. birželio 23d.
„Kaimynai pasakė, kad Lietuvos laikinoji Ambrazevičiaus vyriausybė renkasi Papečkio namuose. Stumdama vežimėlį su sūneliu Mindaugu nuėjau pas Papečkius. Apie 17 val. buvo sustumti trys stalai ir valgomasis sujungtas su salonu. Už stalo atsisėdo Ambrazevičius, aviacijos generolas Pundzevičius ir kiti, iš viso apie 20 vyrų. Pundzevičius, mane pamatęs, pasakė: „Mums kaip tik moterų ir trūksta!“ Aš nuėjau pas Miniotienę, o Papečkių tarnaitė Elena mums padėjo ruošti kavą ir sumuštinius. Vyrai bematant viską ištuštino. Aplinkui jokių sargybinių nebuvo, kas iš gatvės norėjo įeiti, tas įėjo. Išėjau pažiūrėti į gatvę savo sūnelio, ogi žiūriu atlipa laiptais iš Saugumo Laisvės alėjoje apiplyšęs, pusnuogis generolas Reklaitis ir jo brolis pulkininkas Reklaitis, pulkininkas Saladžius, pulkininkas Kalmantas ir dar keli (visiems pavyko pabėgti iš rūsių Trakų gatvėje, o žmonės jiems pasakė, kad laikinoji vyriausybė renkasi Vaižganto gatvėje). Mano vyras su keliais vyrais jau buvo Papečkio namuose. Gen. Pundzevičius pasiuntė žmones, kad atvežtų buvusiems kaliniams kostiumus. Papečkio tarnaitė Elena užkūrė vonioje kolonėlę ir visi kaliniai išsimaudė ir pavalgė. Sėdinčių buvo apie 30 vyrų, panašiai ir stovinčių. Apie 22 val. išėjau užmigdyti vaikų. Mačiau, kad šviesa negeso visą naktį.
Kai vyriausybė paskelbė per radiją atstatanti Nepriklausomą Lietuvą, visiems liepė iškabinti vėliavas. Prie Papečkio namo buvo iškabintos dvi lietuviškos trispalvės. Žmonių minios ėjo jų pasižiūrėti ir verkė iš džiaugsmo. Papečkio tarnaitė, Miniotienė ir aš visą dieną virėme sriubą. Visų nuotaika buvo šventiška ir labai pakili. Pavakare prisirinko ginkluotų partizanų. Visi posėdžiaujantys tik vietoje pasnausdavo ir vėl tardavosi. Atėję iš milicijos mokyklos vyrai demonstratyviai nusiplėšdavo žvaigždes ir mesdavo žemėn. Naktį visa šeima miegojome savo bute.
Trečiadienį visus maitinome dar iš savo atsargų. Mums pranešė, kad reikia važiuoti prie tilto sutikti vokiečių karinę valdžią. Kažkur surado dvi lengvas atviras mašinas. Važiavo gal kokie aštuoni vyrai: Mačiokas, Kalmantas, Saladžius, Reklaitis. Vyras pasakojo, kad pastovėjo išsitempę ir tiek. Vėliau abi mašinos ir dar dvi mašinos vokiečių su penkiais kariškiais ir generolu Stasiu Raštikiu grįžo į Papečkio namą. Po posėdžio apie 16 val. abi vokiečių mašinos išvažiavo į že-mės Ūkio banko rūmus.
Aš stovėjau gatvėje su vežimėliu ir mačiau, kaip atbėga trys uždusę vyrai ir šaukia, kad kažkur Kaune „vokiečiai šaudo žmones“. Laikinosios vyriausybės nariai nutarė parašyti vokiečiams memorandumą. Rašė keturiomis kalbomis: lietuvių, vokiečių, prancūzų ir anglų. Gen. Pundzevičius prašė ir mane su Miniotiene po juo pasirašyti. Pasirašėme ant keturių lapų. Paskui jie išėjo į gatvę ir visiems norintiems davė pasirašyti. Tada su šiais memorandumais nuvažiavo pas arkivyskupą Skvirecką, kad pasirašytų ir Katedros kapitula. Memorandume buvo teigiama, kad Lietuvos žemė prisotinta nekaltų žmonių kraujo. Išvardintos septynios tautos, kurioms Lietuvoje užteko darbo, duonos ir oro. O dabar, vos vokiečiams užėjus, pasipylė nekaltų žmonių kraujas. Buvo teigiama: „Mes, laikinoji vyriausybė, prašome sustabdyti žudynes“.
Ketvirtadienį pamatėme, kad maisto jau nebeturime. Aš įėjau į posėdžių kambarį, o gen. Pundzevičius man sako: „Ponia, dabar mes svarstome labai svarbius klausimus ir prašome mums netrukdyti“. „Mano klausimas yra svarbesnis už Jūsų svarbiausius. Mes pritrūkome maisto. Ką daryti?“ Juozas Ambrazevičius pasakė: „Iš tikrųjų, vyrai, kokie mes „sausos šakos“. Juk apie tai net nepagalvojome. Maisto techninis-mechaninis skyrius susprogdintas, bet sandėlis tebestovi neišplėštas. „Parama“ ir Pieno „centras“ nesusprogdinti. Bet kaip iš ten maistą paimti?..“ Gen. Pundzevičius man sako: „Mačiokiene, Jūs būsite mūsų intendante“. Ir davė lapą pasirašyti, kurį pasiliko pas save, man paskyrė tą aplūžusią mašiną ir su trimis vyrais per pontoninį tiltą nuvažiavome į Aleksote esantį „Maistą“.
Aš parodydavau savo įgaliojimą ir pasirašydavau savo pavardę bei datą. Davė dvi nušautas karves ir kelias nesvilintas kiaules. Daktarė Birutavičienė ir Lesauskienė savo namuose gamino maistą. Pamačiusi einančias moteris su gėlėmis sutikti vokiečių, liepiau joms ateiti padėti Birutavičienei. Ir atėjo. Padėjėjų užteko. Padarėme ir sūrių.
„Papečkio namuose laikinosios vyriausybės narius maitinome iki 1941 metų rugpjūčio 5 dienos, – pasakojo J. Mačiokienė. – Tądien Ambrazevičius pakvietė mane į posėdžių salę ir pasakė, kad mūsų vyriausybę vokiečiai uždaro, bet mes savo istorinį uždavinį atlikome, nes paskelbdami Lietuvos nepriklausomybę patys išvadavome Lietuvą, o ne laukėme vokiečių ją išlaisvinti“.“
Tai tokie dalykai vyko šiame name. Galima priminti, kad šio namo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis irgi tapo vyriausybės nariu. Jis paskirtas komunalinio ūkio ministru…
Šaltinis: Kauno detalės
