Paraatletas Danas Sodaitis bendrauja su moksleiviais Vytauto Dranginio nuotr
Naudinga žinoti

Įtraukusis ugdymas ir kūno kultūra: turime griauti atskirties sienas

Kelias į dideles pergales dažnai prasideda vidurinės mokyklos sporto salėje, tačiau negalią turinčiam vaikui tą kelią rasti gerokai sunkiau nei klasės draugams. Pasaulyje Lietuvą savo laimėjimais garsinantys atletai pasakoja, kad sportuoti mokykloje jie arba neturėjo galimybių, arba turėjo dėl jų kovoti. Nuo šių metų rugsėjo visos šalies bendrojo lavinimo mokyklos atvers duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Ar šias duris per kūno kultūros pamokas atvers ir tų mokyklų sporto salės?

Birutė Pakėnaitė

Turėti negalią nėra pasirinkimas. Pasirinkimas – kaip su ta negalia gyventi. Specialiųjų poreikių turintys Lietuvos vaikai, taip pat kaip jų bendraamžiai, liūdi ir džiaugiasi, geidžia žinių ar mokytis šiek tiek pritingi, linksminasi ar vakarus leidžia ramiai su knyga.

Jie nori turėti draugų, pasirinkimų laisvę, galimybę daryti tą patį, ką daryti suolo draugui nėra jokia privilegija.

„Įtraukusis ugdymas jau seniai yra būtinybė šalies mokyklose, nes negalią turintys vaikai nėra kuo nors kitokie, tik turi specialiųjų poreikių. Vis dėlto mums nerimą kelia turimi signalai, kad įtraukusis mokymas į šalies bendrojo ugdymo įstaigas ateina, bet į kūno kultūros pamokas, deja, ne“, – teigė Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė Asta Narmontė.

Lietuvos paralimpinis komitetas ne vienerius metus deda daug pastangų, kad sumažintų negalią turinčių žmonių atskirtį, siekia tokius žmones įtraukti į sportines veiklas, per kurias stiprėja ir kūnas, ir socialiniai ryšiai, realiais daug pasiekusių sportininkų pavyzdžiais įrodinėja, kad specialiųjų poreikių turintys atletai gali ne mažiau, ne retai – ir daug daugiau – nei tokių poreikių neturintys.

Ne disciplina, o ugdymo filosofija

Kas apskritai yra įtraukusis ugdymas ir kaip jo ateitį regi Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimus inicijavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM)?

Pasak švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjo bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais Igno Gaižiūno, įtraukusis ugdymas yra įvairių poreikių vaikų ugdymas bendrosiose ugdymo įstaigose – darželiuose ir mokyklose.

Įtrauktis švietime apima įvairių skirtingų poreikių –  įgimtų ar įgytų sutrikimų, negalių, didelį mokymosi potencialą ar gabumus – turinčius vaikus. Taip pat tokius, kurie patiria kalbinių iššūkių ar atskirtį dėl socialinės ekonominės šeimų padėties ar nepalankių aplinkos veiksnių. Kiekvienai poreikių grupei turėtų būti taikomi specifiniai mokymo metodai ir priemonės.

Dar Nepriklausomybės pradžioje, 1991-aisiais, priimtame Švietimo įstatyme buvo nustatyta, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai gali mokytis bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse. 2010 m. gegužę Lietuvos Seimas priėmė įstatymą dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos ir jos Fakultatyvaus protokolo, kuriuo ratifikavo 2006 m. gruodį Niujorke priimtus Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos Fakultatyvų protokolą.

Lietuva, kaip visos kitos konvenciją ratifikavusios šalys, įsipareigojo, kad nepriklausomai nuo negalios, specialiųjų ugdymosi poreikių, nediskriminuojant ir lygiomis teisėmis visiems šalies piliečiams bus užtikrinta teisė į švietimą.

„Dabartiniai pokyčiai labiau skirti mokyklų bendruomenių gebėjimams ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus stiprinti. O nuo 2024 m. rugsėjo įsigalioja Švietimo įstatymo nuostata, įpareigojanti visas privalomą ir visuotinį ugdymą vykdančias švietimo įstaigas priimti ugdyti specialiųjų poreikių vaikus, jei to pageidaus tėvai. Nebelieka galimybės atsisakyti ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, argumentuojant, kad trūksta specialistų ar yra kokių kitų kliūčių. 

Nemažai Lietuvos ugdymo įstaigų įtraukties principus sėkmingai taiko jau kelis dešimtmečius, bet dabar siekiama šiuos principus taikyti plačiau ir sudaryti kuo geresnes sąlygas įvairių gebėjimų ir ugdymosi poreikių turintiems vaikams visose ugdymo įstaigose.

Tačiau lieka ir specialiosios mokyklos – tėvai, tardamiesi su specialistais, galės rinktis, kokia įstaiga geriausiai atitinka vaiko poreikius“, – sakė I. Gaižiūnas.

Įtraukusis ugdymas nėra siejamas su kuria nors konkrečia disciplina. Tai – ugdymo filosofija, švietimo sistemos veiklos principas. Įtraukties principai sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui ugdytis, plėtoti savo galias ir gebėjimus, gauti reikiamą pagalbą, patirti sėkmę mokantis, socialinėje, kultūrinėje ar bet kurioje kitoje veikloje.

„Kitaip tariant, įtraukiojo ugdymo principai teigia, jog ne mokinys turi prisitaikyti prie ugdymo būdų, metodų, aplinkos, bet šie turi būti parenkami ir pritaikomi atsižvelgiant į individualius vaiko poreikius“, – pabrėžė I. Gaižiūnas.

Iki tobulumo – dar toli

Įtrauktis švietime niekada nebus baigtinė. Tai – procesas, apimantis švietimo turinio, mokymo metodų, požiūrio, ugdymo organizavimo ir strategijų keitimą. Drauge, I. Gaižiūno įsitikinimu, tai – ir vertybinis procesas, kurio sėkmei reikalingas visuomenės palaikymas, nuostatų, įsitikinimų pervertinimas.

„Kita vertus, kiekvienas ypatingas mokinys yra kitoks ir svarbiausia, kad mokyklos būtų nusiteikusios ieškoti ir rasti tinkamus mokymo metodus, stengtųsi atliepti individualius mokinio poreikius.

Nė viena šalis dar nėra pasiekusi idealios įtraukties: net progresyvios Skandinavijos šalys, įtraukties plėtojimo keliu judančios keliasdešimt metų, vis dar turi kur tobulėti. Lietuvoje šį rugsėjį irgi nebus tobulos įtraukties, – neslėpė ŠMSM atstovas, – bet svarbu kaip įmanoma labiau sustiprinti mokyklas ir mokytojus, o paskui nuolat skirti didelį dėmesį įtraukties švietime plėtrai“.

Nors švietimo pagalbos užtikrinimas mokiniams yra savarankiška savivaldybės funkcija, valstybė  prisideda prie šios funkcijos vykdymo ir nuosekliai didina švietimo pagalbos finansavimą: nuo 2019 m. jis išaugo 100 mln. eurų (nuo 61,36 mln. eurų 2019 m., iki 162 mln. eurų, numatytų 2024 m.).

Iš švietimo pagalbai skiriamų lėšų mokami atlyginimai mokyklose ir darželiuose dirbantiems logopedams, psichologams, socialiniams pedagogams, kitiems švietimo pagalbos specialistams, mokytojų padėjėjams.

Būtini kompleksiniai sprendimai

Popieriuje suguldyta ar garsiai deklaruojama vizija dėl specialiųjų poreikių turinčių vaikų įtraukties skambia gražiai, tačiau negalią turinčius žmones judėti skatinančio Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė A. Narmontė nerimauja, kad būtent kūno kultūros pamokos gali tapti iššūkiu ir specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ir jų tėvams, ir patiems pedagogams.

„Rengdamosi priimti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, šalies mokyklos ir taip susiduria su aibe problemų, o jas sprendžiant kūno kultūra pamoka neretai apskritai pamirštama. Pastebime, kad įtraukusis ugdymas nors į mokyklas ir atėjo, kūno kultūros pamokų jis dažnai nepasiekia: jei vaikas turi negalią, tarkime, fizinę, jei jis sėdi vežimėlyje ar yra neregys, gydytojo rašteliu yra paprasčiausiai atleidžiamas nuo kūno kultūros pamokos.

Daugybė paralimpiečių sportininkų pasakoja, kad bendrojo ugdymo mokykloje kūno kultūros pamokų jiems tiesiog neleisdavo lankyti, nors tokia praktika yra itin ydinga, – atkreipė dėmesį A. Narmontė. – Situacija privalo keistis, nes vaikas su negalia neturi sėdėti ant atsarginių suolo, o privalo dalyvauti kūno kultūros pamokoje, kaip dalyvauja kitose pamokose.“

Priežasčių, dėl kurių kūno kultūros pamoka vis dar neretai ignoruojama, yra ne viena. Tai – kompleksinė bėda ir jai spręsti reikėtų ieškoti kompleksinių sprendimų.

Neretai vaiko tėvai, o ir pats vaikas, turi daug baimių ir pasiduoda stereotipams, kad sportuoti ir persirenginėti kūno kultūros pamokai drauge su klasės bičiuliais yra nepatogu ar net nepriimtina.

Dažnas atvejis, kad mokyklų sporto salės apskritai nepritaikytos negalią turintiems vaikams sportuoti: nėra pandusų, specialaus inventoriaus, netinkamos drabužinės ir dušai. Jei remontuojant mokyklą pristingama pinigų, šie, kaip taisyklė, baigiasi ties sporto sale.

Kūno kultūros mokytojams irgi nėra lengva įtraukti negalią turinčius vaikus į pamoką, nes tokiems vaikams reikia ne tik papildomo dėmesio, bet – neretai – būtinas ir atskiras specialistas, tačiau, kaip teigia mokytojai ir mokiniai, mokytojo padėjėjas per kūno kultūros pamoką ne visada skiriamas.

Pripažįsta, kad yra problemų

ŠMSM atstovas I. Gaižiūnas pabrėžė, kad svarbu ne tik pritaikyti sporto sales ar inventorių, svarbu ir tai, kad mokytojai turėtų žinių apie tam tikrus sutrikimus, negalias.

„Dar nuo 2011 m. buvo pradėtos vykdyti kvalifikacijos tobulinimo programos apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo ypatumus, siekiant, kad visi mokytojai, kurie studijuodami nebuvo išklausę tokio kurso, įgytų reikiamų kompetencijų.

Kita vertus, ne visi negalią turintys vaikai turi stambiosios motorikos iššūkių, jie lyg ir galėtų dalyvauti kūno kultūros pamokoje, bet kartais jos jiems neįveikiamos tampa dėl sensorinių iššūkių – didelio triukšmo salėje, kvapo, šviesos, paviršių tekstūros arba kitų individualių specifiškumų, pavyzdžiui, negebėjimo žaisti komandinių žaidimų, koordinacijos, – tai, kad problemų yra, pripažino I. Gaižiūnas. Tačiau švietimo, mokslo ir sporto ministro patarėjas čia pat pridūrė. –

Vis dėlto visada galima rasti sprendimų: sudaryti individualų planą, atrinkti tinkamus fizinio aktyvumo, dalyvavimo pamokoje būdus.“

Valstybės finansuojamas ir Vilniaus bei Vytauto Didžiojo universitetų įgyvendinamas nacionalines kvalifikacijos tobulinimo programas gali rinktis visi šalies mokytojai. Šios programos tinkamos visų dalykų mokytojams, kadangi principai yra vienodi visiems mokomiesiems dalykams.

Anot I. Gaižiūno, mokytojo padėjėjas skiriamas atsižvelgiant į vaiko specialiuosius poreikius, kuriuos nustato pedagoginės psichologinės tarnybos.

Padėjėjas padeda mokiniui tiek pamokų metu, tiek per pertraukas – valgykloje, persirengiant ar keliaujant iki mokyklinio autobusiuko, tiek per įvairias išvykas ir edukacijas už mokyklos ribų.

„Mokyklos ir mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos pareiga užtikrinti, kad vaikas gautų jam priklausančią pagalbą. Nacionaliniu mastu nėra renkami duomenys apie tai, kaip pritaikomos tam tikro dalyko ugdymo programos. To padaryti ir neįmanoma, nes pritaikymas priklauso nuo konkretaus vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių ir yra individualus.

Kiekvienu atveju svarbu įvertinti, kokie sprendimai reikalingi konkrečiam mokiniui, ypač jei vaikui fiziologiškai, emociškai, sensoriškai sunku ar neįmanoma dalyvauti tam tikro dalyko pamokoje, tarkime, kūno kultūros, ir priimti individualius ugdymo proceso organizavimo būdus“, – aptakiai aiškino ŠMSM atstovas.

Mokytojai jaučiasi savamoksliai

Lietuvos kūno kultūros mokytojų asociacijos prezidentė Laima Trinkūnienė neslepia, kad su negalią turinčiais vaikais kūno kultūros mokytojai bendrojo lavinimo mokyklose dirba taip, kaip išmano.

„Esame savamoksliai, – pripažino asociacijos vadovė. – Dalijamės gerąja darbo patirtimi, pavyzdžiais, nes nacionaliniu lygmeniu, kaip dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, fizinio ugdymo mokytojams specifinių mokymų nebuvo organizuota. Juolab praktinių – sporto salėje, kuri yra mūsų darbo vieta. Specifinio inventoriaus, kurio neturime, taip pat reikėtų. Sporto sales irgi reikėtų pritaikyti, kad nekiltų bėdų.“

Šalies kūno kultūros mokytojai tiki, kad turintieji negalią vaikai pajėgūs integruotis į bendrąjį ugdymo procesą, tačiau jiems būtina pritaikyti užduotis, o ir mokytojų padėjėjai turėtų būti išmokyti  dirbti judesyje – ne suole.

Rengia metodinę medžiagą

Lietuvos paralimpinio komiteto generalinė sekretorė A. Narmontė neabejoja, kad nereikia ieškoti stebuklingų būdų siekiant įtraukti specialiųjų poreikių vaikus į fizinio ugdymo procesą. Reikia tik noro ir šiek tiek žinių.

„Įtrauktis niekada nebus visiškai užtikrinta, jei kai kurios pamokos, kaip, pavyzdžiui, kūno kultūros, bus laikomos nebūtinomis. Kad taip nebūtų, visi turi padaryti savo darbą: mokytojai privalo būti parengti, infrastruktūra – sutvarkyta, o mes paralimpiniame komitete itin daug dirbame su atskiromis šeimomis ir visuomene apskritai, aiškindami, kad kiekvienas vaikas gali sportuoti ir siekdami, kad tam būtų visos sąlygos“, – teigė A. Narmontė.

Remdamasis geraisiais Skandinavijos šalių pavyzdžiais Lietuvos paralimpinis komitetas kūno kultūros mokytojams rengia metodinę medžiagą, kaip negalią turinčius vaikus įtraukti sportuoti per žaidimus ir kitokius aktyvius užsiėmimus.

„Svarbu suprasti, kad fizinis aktyvumas ne tik kūną stiprina. Atskirtį patiriančiam ar specifinių poreikių turinčiam vaikui dar sunkiau pritapti, jei jis yra atleidžiamas nuo tokios pamokos kaip kūno kultūra.

Sportas yra daug daugiau nei fizinė sveikata. Tai – psichologinė, socialinė gerovė, kai vaikas, nesvarbu, pradinukas ar jau paauglys, sportuodamas leidžia laiką su klasės draugais, ateina sportuoti į popamokinės veiklos būrelius ir ten susiranda draugų.

Kaip turi jaustis, jei per pamoką, kai kiti sportuoja, tau neleidžia to daryti? Galų gale nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kai sportuoti pradėję žmonės tampa čempionais“, – pabrėžė A. Narmontė.

Viso pasaulio visuomenėms tampant vis sėslesnėmis, sveikatos specialistai skambina pavojaus varpais dėl per mažo fizinio aktyvumo. Vaikams būti fiziškai judriems – ypač svarbu, o negalią turintiems žmonėms sportas – ir būdas būti sveikesniems.

Įtraukties ir atskirties sienas palengva griaunanti visuomenė irgi taps sveikesnė, jei nė vienas jos narys nebus laikomas kitokiu ar ko nors neįstengiančiu.

Tekstas parengtas, įgyvendinant Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą 2024 metų Neįgaliųjų asociacijų veikos rėmimo projektą „Paralimpinio judėjimo stiprinimas, plėtra ir teisių gynimas“.

Parašykite komentarą