053004
Žmonės

Kardinolas Vincentą gyvenime buvo neeilinis Jėzaus liudytojas

„Kai ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane. Ir jūs liudysite, nes nuo pradžios su manimi esate buvę“ (Jn 15, 26–27).

Susirinkome paminėti prieš 20 metų pas dangaus Tėvą iškeliavusį kardinolą Vincentą, kuris per visą gyvenimą buvo neeilinis Jėzaus liudytojas. Jo gyvenime labai ryškiai matėsi Šventosios Dvasios veikimas.

Didžiausia dovana, kuria dangus apdovanojo būsimąjį kardinolą kūdikystės ir vaikystės metais, buvo geri tėvai, ypač motina, apie kurią kardinolas visuomet labai šiltai atsiliepdavo. Motinos mokykloje jis mokėsi mylėti Jėzų ir jo Motiną Mariją. Tėvų mokykloje jis išmoko kantrybės bei ištvermės, kurios kardinolui labai daug reikėjo.

Su didele meile kardinolas minėdavo gimnazisto amžiuje sutiktą t. Joną Kubiliūną SJ, kuris rūpinosi iš kaimo į Jėzuitų gimnaziją atvažiavusiu nedrąsiu, bet gabiu berniuku. Apie jį kardinolas vėliau pasakys: „Jis mano širdžiai liko vienas brangiausių žmonių.“

Nerimo buvo kupini pirmieji jauno kunigo žingsniai, nes prievarta leido šaknis į Lietuvos žemę ir aplinkui virė pokario kovos. Kunigas Vincentas nuo pirmųjų kunigystės metų buvo labai uolus sielovadininkas. Ypač mėgo klausyklą, nes čia sugebėdavo padėti žmonėms dvasiškai augti.

Labai gilius pėdsakus kunigas Vincentas paliko Kauno kunigų seminarijoje, kurioje dirbo dėstytoju, dvasios vadu ir prefektu. Jo gilus pamaldumas, širdyje sukaupti dvasiniai lobiai labai įtaigiai būdavo perduodami jauniems seminaristams. Turėjo Dievo dovaną ne tik pasakyti žodį, bet tą žodį labai giliai įdėti į širdį. Kunigas Vincentas pats labai mylėjo Bažnyčią ir šitos meilės, atsakingo tarnavimo žmonėms mokė būsimuosius kunigus. Jis kalbėjo: „Mes privalome būti kunigais visada, nė vieno savo gyvenimo momento, nė vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo.“

Kunigas Vincentas bijojo prisiimti vyskupo pareigas, bet nusilenkė Apaštalų Sosto sprendimui, nors žinojo, kad jo laukia sunkus kryžius. Jį konsekravęs vysk. Teofilius Matulionis jau buvo tris kartus ėjęs Gulago keliais. Religijų reikalų įgaliotinis, gerai pažindamas vyskupo Vincento ištikimybę Dievui ir Bažnyčiai, per pirmąjį susitikimą padarė sprendimą: „Mes tokius prochvostus sutvarkysime.“

Ištremtas iš savo vyskupijos 23 metus praleido Nemunėlio Radviliškyje ir Paberžėje budriai stebimas KGB pareigūnų. Tai buvo sunkūs tremties metai, nors ir savame krašte. Kartą vyskupas tremties prislėgtas išsitarė: „Esu niekam nereikalingas“, bet tai buvo netiesa: vyskupas Vincentas Bažnyčiai buvo labai reikalingas. Anuomet ir Lietuvai, ir Bažnyčiai reikėjo švyturių, nes buvo pavojus pasiklysti šėlstančioje karingo ateizmo jūroje.

Kai 1969 metais RRT įgaliotinis atėmė iš manęs vadinamąją kulto tarno registracijos pažymėjimą ir negalėjau oficialiai tarnauti Bažnyčioje, vysk. Vincentas parašė sveikinimą ir įsidėmėtinus žodžius: „Nesirūpink valdžios registracija, – svarbu turėti Dievo registraciją.” Anuomet, kai reikėjo išmintingo žodžio ir dvasinės atramos, mes, kunigai, važiuodavome pasitarti į Nemunėlio Radviliškį.

Atėjo išsilaisvinimo metai. 1988 m. birželio pradžioje buvęs tremtinys grįžta iš Romos kaip kardinolas. Geležinkelio stotyje kardinolo veidas šviečia džiaugsmu, o jo rankoje iškelta trispalvė. Kardinolas ne tik iškėlė trispalvę, bet ir labai aiškiai įvardijo, jog reikia užbaigti Bažnyčios persekiojimą.

1988 m. rugpjūčio 3 d. kalbėdamas Kauno kunigų seminarijoje pasmerkė okupantų prievartą ir paragino tikinčiuosius bei kunigus atsitiesti ir nekolaboruoti su pavergėjais. Kardinolas vieniems priminė, jog reikia liautis talkinti priespaudos nešėjams, bet kartu patarė nelipti ant kulnų; ragino būti kantriems ir leisti augti gležniems laisvės daigams.

Kardinolo dvasiniame pasaulyje labai ryškiai švietė pagarba Dievo Motinai Marijai ir Švč. Sakramentui. Kardinolo aukojamose Mišiose galėjai aiškiai matyti, kad jis gyvena tuo, kas vyksta ant altoriaus.

Iš anapusybės kardinolas Vincentas kviečia mus pasitikėti Jėzaus Širdies gailestingąja meile ir labai branginti Švč. Mergelę Mariją kaip tikėjimo kelrodę.

Šaltinis: Kauno arkivyskupija

Parašykite komentarą