Karyba

Inkilų kėlimo šventė ne tik kadetams, bet ir amerikiečių kariams

Sutverti paukščiams namą, rasti tinkamą šaką medyje, nukreipti inkilo įėjimą į pietų pusę ir pakabinti jį reikiamame aukštyje – įgūdžiai, kuriuos reikėtų lavinti kiekvienam, tokios žinios tobulinamos ir pratybose.

Pradėjus kalbą apie mišką ir jo gyventojus, Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius tarytum atgyja: „Mes turime nepaprastą istoriją. 1921 metai buvo įkurtas Medžių Sodinimo komitetas, kurio nariai organizavo medelių sodinimo šventes, o nuo 1924 metų Lietuvai Pagražinti Draugija pradėjo organizuoti „Paukščių šventes“. Buvo gaminami inkilai ir kabinami mūsų krašto miškuose.”

Valstybinių miškų urėdija ėmėsi iniciatyvos ir pakvietė visus dalyvauti inkilų kėlimo šventėje „Paukščiai grįžta namo“. Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenė atsiliepė į kvietimą ir pradėjo ruoštis šventei drauge su organizacija „LDK Palikuonys“ ir 2 kavalerijos bataliono, 8 pulko Jungtinių Amerikos Valstijų kariais, tarnaujančias Lietuvoje.

Pirmiausia reikėjo surasti informaciją apie dažniausiai inkiluose gyvenančius miško paukščius, toliau reikėjo išsirinkti medieną ar dalį kamieno, išgręžti tinkamo dydžio landą, sugalvoti tvirtinimo būdą taip, kad būtų patogu grįžtantiems paukščiams surasti naujuosius namus.

Visada kyla abejonių, jei tai darai pirmą kartą. Bet girininko rekomendacijos, kaip pagaminti inkilą, padėjo išvengti būsimų sunkumų.

Sunkiausiai buvo rasti laiko, kada galima buvo įvykdyti užduotį. Darbas, medžiagos, karantinas – trys žodžiai, gebantys laiką ištęsti tiek, kiek jiems reikia.

Sunkumai nieko verti, kai pamatai savo darbo vaisius. Taip, kai kurias vietas reikia tobulinti, bet gal imame ir darome antrą namą miško gyventojams?

Amerikiečių kariai su savimi atsivežė dvylika inkilų. Laisvu nuo tarnybos laiku jie ruošėsi šiai šventei. Simboliška, bet jų buvimas čia ne tik savo karinės patirties sklaida mūsų kariams, bet ir dėmesys mūsų gamtos išsaugojimui.

Šventės metu Inkilus kėlė visi drauge – tėvas su sūnumi, karys su kadetu, mergina su savo vaikinu. Jautėsi šiltas bendrystės jausmas.

Netrukus į miškus sugrįš paukščiai, jie suks ratus ieškodami vietos naujam gyvenimui. Generolo Povilo Plechavičiaus ąžuolų girioje jie ras sau naujus namus.

Pasibaigus šventei, visus dalyvius į medžiotojų pavėsinę pakvietė Monika Sadauskaitė Pocė, kurios skani kiškių sriuba nepaliko nė vieno abejingo.

Atrodė, kad sėkmingai dienos pabaigai trūksta dar vieno akcento – Vanagų partizanų stovyklavietės lankymo. Gediminas Armonavičius, vienas iš „LDK palikuonys“ organizacijos įkūrėjų, pasidalino naujausiomis nuotraukomis apie partizanus, kovojusius Karalgirio miške. Pasakojo apie įvykius, apie kuriuos mūsų sąjungininkai dar nebuvo girdėję. Daugelio mintyse sukosi mintis – kaip reikėjo gyventi ir išgyventi tuo sunkiu lietuvių tautai metu.

„Šios dienos renginys buvo skirtas pasirūpinti paukščiais ir man jis asocijuojasi su pagalba silpnesniam“, – kalbėjo Gediminas Armonavičius. „Todėl manau, kad tai labai gera edukacija žmonėms, kurie skatina vienybę, o nesusiskaldymą.“

Valstybinių miškų urėdijos „LDK palikuonys“ ir Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus bendruomenės pastangomis 2020 metais spalio 10 dieną Karalgirio miške drauge su socialiniais partneriais buvo pasodinta daugiau kaip 7000 ąžuoliukų ir ta vieta pavadinta Generolo Povilo Plechavičiaus vardo giria. Šiuo metu yra tvarkomi ir valomi takai, prižiūrimi jauni medeliai, šiandien į medžius įkelti 45 inkilai.

„Šiandien stebėdamas augančius medžius prisiminiau tą pirmąjį kartą, kai su Kęstučiu aplankėme šią vietą“, – prisiminė Ričardas Žilaitis, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktoriaus pavaduotojas neformaliajam ugdymui. „Čia augs medžiai, čia takas, čia trys aikštelės, kur galima susipažinti su pasakojimais apie P. Plechavičiaus jaunystę, gyvenimą Kaune ir Amerikoje“, – kalbėjo Ričardas Žilaitis. „Visada esate laukiami miške“, – užbaigė Kęstutis. Sukirtome rankomis ir atsisveikinome.

Generolo Povilo Plechavičaus giria – tai atminties simbolis, kuriuo mes turime rūpintis, kaip kad turime rūpintis mūsų tautos istorija.

Autorius: Ričardas Žilaitis

Nuotraukų autorius: Gintautas Mauricas

Parašykite komentarą