Ignas Krupavicius E. Genio LRT nuotr.
Karyba Žmonės

Ignas Krupavičius kelioms savaitėms televizijos studiją iškeičia į kareivines

Prieš penkerius metus LRT TELEVIZIJOS  laidos „Labas rytas, Lietuva” vedėjas Ignas Krupavičius savo noru išėjo atlikti karo tarnybos į Lietuvos kariuomenę. Ten praleistą laiką jis vadina akistata su savimi, geriausia reabilitacija ir nekantriai laukia rugpjūčio vidurio, kai kelioms savaitėms vėl grįš į kareivines.

 2015-ųjų rudenį paskelbei, kad savo noru išeini atlikti karo tarnybos į Lietuvos kariuomenę. Ten praleidai 9 mėnesius ir išėjai bazinį kursą. Netrukus vėl paliksi laidos „Labas rytas, Lietuva” vedėjo kėdę, sugrįši į kareivines… Kodėl?

– Esu atsargos karys, o mus po penkerių metų kviečia per pratybas atnaujinti žinias. Kai buvau Sausumos pajėgų štabo Ryšių kuopos Belaidžių telekomunikacijų būrio VI modulio radijo ryšių sistemų technikas jaunesnysis eilinis, prižiūrėdavau radijo ir laidinį ryšį.

Vykstant į pratybas reikėdavo paruošti radijo ryšį, užprogramuoti stoteles, kad tarpusavyje galėtų bendrauti vadai, štabas, vadavietės ir t. t. Tikiu, kad dabar galbūt jau ne viską prisimenu ir atnaujinti žinias tikrai pravartu. Tiesa, šįkart kareivinėse būsiu trumpiau – tik penkias savaites.

– Nebuvus kariuomenėje atrodo, kad geležinė tvarka, ankstyvi rytai, treniruotės ar net draudimas gulinėti arba sėdėti ant lovos tarp šeštos ryto ir dešimtos vakaro turėtų būti kančia ir neįveikiamas iššūkis daugeliui. Juk tapo įprasta, kad nuolat kur nors skubame, lėkdami sukramtome sumuštinį, iki išnaktų žiūrime serialus…

– Ten viskas dar griežčiau, nei galima įsivaizduoti. Tačiau jei ne geležinė tvarka, kaip suvaldyti kuopą, kurioje yra šimtas karių?

Žinoma, pirmą kartą patekus į kareivines tenka pratintis ir prie kitokios aplinkos, ir prie griežto režimo. Pamenu, prieš tai mano dienotvarkė buvo labai chaotiška. Valgydavau bet kur ir bet ką, o kareivinėse viskas sustyguota: pusryčiai – 7 valandą, 12 valandą pietūs, 18-ą – vakarienė. Kasdien miegodavome po 8 valandas, ir labai kietai, nes po dienos pratybų būdavome pavargę ir krisdavome kaip lapai.

Su laiku prie tokio režimo priprantama, o ir sveikata dėl tokio ritmo pagerėjo. Palikus 9 mėnesius trukusią tarnybą buvo sunku priprasti prie gyvenimo ritmo namuose. Įsitikinau, kad aiškus režimas, griežta dienotvarkė ir tarnyboje, ir gyvenime yra labai sveikintina. Ir nors sakoma, jog įpročiui susiformuoti užtenka 3–4 savaičių, kad ir kaip po 9 mėnesių grįžęs namo stengiausi sustyguoti dienotvarkę, man nepavyko.

Tiesą sakant, to režimo labai pasigendu – ir dabar neturiu aiškios tvarkos nei darbuose, nei namuose. Galbūt todėl ne sykį sakiau, kad karinė tarnyba – pati geriausia reabilitacija, prasivalymas ir atsigavimas.

– Tarnybą vadini reabilitacija, nors galima išgirsti ir kitokių pasvarstymų – neva karo tarnyba gali palaužti. Žiniasklaidoje pasirodo žinučių apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusius karius…

– Man tarnaujant taip pat teko laidoti karį, kuris, rodos buvo psichologiškai tvirtas, geriausias būrio karys, pelnęs apdovanojimų. Tačiau tai nesusiję su tarnyba. Nemanau, kad ji gali palaužti. Juolab kad kariuomenėje yra psichologų, į kuriuos galima kreiptis.

Tiesiog būdamas tarnyboje daugiau laiko gali pabūti su savimi, išgryninti mintis. Tam tikra prasme stoji akistaton su savimi, o ji ne visada būna maloni. Jei reikia pagalbos, reikia kreiptis į specialistus.

Kadangi pats reguliariai apsilankau psichologo kabinete, žinau, kad ir ten savianalizė būna nelengva. Žinau, kaip kartais pykteli ant specialisto dėl, rodos, nereikšmingo klausimo apie vaikystę, nesusijusio su dabar kamuojančiomis problemomis, tai kelia stresą, sujaudina. Kareivinės – taip pat gera terpė save analizuoti ir pabūti su savo mintimis. Ta akistata su savimi paveikia, ne tarnyba.

– Tikiesi, kad tos penkios savaitės atnaujinant žinias taip pat bus reabilitacija?

– Net neabejoju. Pelnyta, su naujais patyrimais ir susitikimais su kolegomis.

– Mes, žmonės, esame linkę maištauti – ir esant griežtai tvarkai norisi iškrėsti kokią šunybę ar nusižengti.

– Tvarka įspraudžia į tam tikrus rėmus, bet išmoksti būti čia ir dabar, akimirkoje. Juk ir gyvenime stengiamės to išmokti. Nusižengimų nepamenu, labiausiai į atmintį įsirėžė pratybos, nakvynės miške, kai lauke 20 laipsnių šalčio, o granatos kone limpa prie delno. Įsiminė, kaip po naktinio orientacinio žygio su kolegomis sėdi prie laužo, kepi bulves ir lauki sugrįžtant kitų. Ta kolegų bendrystė, pratybos, nuotykiai išlieka ilgam.

Pamenu, susirinkome skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo ar profesijų, tačiau visi radome bendrą kalbą ir taip susigyvenome, kad atsisveikinant buvo liūdna. Tai man įsiminė labiausiai.

– Paminėjai pratybas, nakvynę miške. Veikiausiai prieš tarnybą net nesusimąstei, kad kai kurie dalykai išvis įmanomi, kiek daug iš tiesų žmogus gali. Nesijautei taip, tarsi nugalėjęs savo kūną ir patikrinęs tikrąsias galimybes?

– Svarbu pažymėti, kad fizinės kiekvieno kario galimybės yra skirtingos. Galbūt ne kiekvienas yra stipriausios fizinės formos, tačiau kariuomenėje reikia visokių – vieni gali kovoti mūšio lauke, kiti užtikrina ryšį ar panašiai. Esminis dalykas – jei nepasitiki savo jėgomis, nepamiršk, kad esi ne vienas, ir pasitikėk tuo, kuris yra šalia. Tarpusavio pasitikėjimas kariuomenėje yra labai svarbus, juk kariai turi būti vieningi kaip kumštis ir veikti kartu.

Kita vertus, tam tikriems iššūkiams įveikti ir, kaip sakoma, perlipti per save reikia didelių pastangų. Tačiau pastatęs save į nepatogią padėtį gali įsitikinti, kad gali daugiau, nei manei. O tai teikia dvigubą malonumą.

– Tiesa, būdamas jaunesnis nuo karinės tarnybos išsisukai ir tik būdamas brandesnis nusprendei tarnauti savanoriškai. Kas pasikeitė? Pajutai pareigą tėvynei, tapai sąmoningesnis?

– Pirmiausia turi susitupėti ir pats žinoti, ko nori. Tada pajauti pilietinę pareigą ir supranti, kodėl visa tai darai. Per devynis mėnesius tarnybos gilinomės į šalies istoriją, klausėmės paskaitų, kitų karių pasakojimų. Turbūt mūsų partizanai nesuprastų šiandieninio kai kurių gal kiek skeptiško požiūrio į tėvynės gynimą, atsidavimo tėvynei stokos. Jiems nekilo klausimas, ar būti rezistencijoje ir kovoti.

Galbūt tai ateina pamažu. Kai kareivinėse kas rytą po mankštos giedodavome himną, kai keldavome vėliavą, tas pilietiškumo jausmas budo, augo, atsidavimas tėvynei stiprėjo. Ir dabar stebėdamas geopolitinę situaciją pagalvoju, kad nėra taip jau ramu ir vieną dieną galiu būti pašauktas. Galbūt tokiu atveju būtų ta akimirkos baimė ar nerimas, tačiau žinau, kad ilgai negalvodamas atsidurčiau ten, kur esu kviečiamas, ir klausyčiau vado nurodymų. Jausčiau pareigą.

– Laidą „Labas rytas, Lietuva” vedi jau keliolika metų. Galbūt kariuomenė yra puiki proga atitrūkti ir nuo darbų, sujudinti kiek nusistovėjusius vandenis?..

– Tarnyba prieš penkerius metus buvo laiku ir vietoje. Tuo metu išgyvenau krizę šeimoje, trūko motyvacijos darbe. Galbūt tarnybą mačiau kaip būdą nuo visko pabėgti, taip pat ir nuo savęs. Tiesa, kaip ir minėjau, viskas susiklostė taip, kad kaip tik gavau progą daugiau pabūti su savimi.

Tačiau kariuomenė viską sustygavo ir sugrąžino į realybę. Į darbus grįžau su nauja energija – įsitikinau, kad tai mano vieta, kur man sekasi geriausiai. Atsirado ir naujos motyvacijos. Tikiu, kad ir artėjančios penkios savaitės bus gera dozė energijos ir puikus spyris kibti į darbus prieš naują televizijos sezoną.

Parašykite komentarą