7 Siluetai 1985
Kultūra

Gyvenimas po stalu

Sausio 26 d., penktadienį, 17.30 val. Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) atidaroma retrospektyvinė Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Gyvenimas po stalu”, renginyje dalyvaus parodos kuratoriai Danguolė Ruškienė ir Remigijus Treigys. Parodoje – per septyniasdešimt autorinių atspaudų, trumpametražis dokumentinis filmas ir unikalūs eksponatai – asmeniniai autoriaus albumai. Organizatorius – asociacija „Kūrėjų sąjunga” (Klaipėda).

R. Urbono paroda „Gyvenimas po stalu” – didžiausia Kūrėjų sąjungos vykdyto projekto, kuris buvo skirtas fotomenininkui R. Urbonui atminti, ekpozicija. Pirmasis renginys – „Nuo sienos iki sienos” praeitų metų vasarą vyko Priekulės geležinkelio stotyje. Jame buvo pristatytas vienas svarbiausių R. Urbono fotografijos ciklų „Rytų Prūsija” (1991–1992). Šis ciklas rodomas ir Kauno fotografijos galerijoje. Antroji paroda – Beno Šarkos „Mes vis pūtėme dūmus ir aušo rytai”, dedikuota R. Urbonui, buvo eksponuojama neveikiančiame knygyne Klaipėdoje, kurio pastatas anuomet buvo miesto bohemos susibūrimų vieta. R. Urbonas tragiškai žuvo per 1999 m. audrą. 2023 metais jam būtų sukakę 60 metų. Būtent ta proga įvairių sričių kūrėjus vienijanti asociacija, kurių dalis artimai bendravo su šiuo menininku inicijavo jam skirtą renginių ciklą „Pra/rasti pasauliai. Raimundo Urbono fotografija”.

Parodoje Kaune šalia fotografijų rodomas trumpametražis dokumentinis filmas „Sepija” (1991 m., trukmė – 16 min., režisierė ir scenarijaus autorė Aušra Lukošiūnienė, operatorius L. Karvelis, garso takelio autorius – Povilas Vaitkevičius). Tai – vienintelis išlikęs vaizdo įrašas, kuriame ne tik R. Urbono kelionės į Kaliningrado sritį, kai jis fotografavo ciklą „Rytų Prūsija”, bet ir jo interviu, apmąstymai apie fotografiją, kūrybiniai procesai fotolaboratorijoje. Būtent iš šio filmo pasiskolintas parodos „Gyvenimas po stalu” pavadinimas – R. Urbono citata, kuria jis nusako anuometinę savo būklę ir situaciją kultūros lauke.

Ekspozicijoje bus galima pamatyti asmeninius R. Urbono albumus. Juose – draugų ir šeimos nuotraukos, autoriaus pastabos, piešiniai, iliustruojantys uostamiesčio menininkų tarpusavio ryšius. Šiose blunkančiose fotografijose ir pirmosios jų – hipių kelionės po anuometinę Sovietų Sąjungą, bene mažiausiai tyrinėtos autoriaus serijos „Rekviem seniems džinsams” (1982) pradžia. Dar viename albume – mažai kam žinomas R. Urbono fotografijų ciklas „Nuoga Klaipėda”, sukurtas Klaipėdoje po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, apie 1990-uosius.

Raimundas Urbonas (1963–1999) į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus. Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris” nariu. R. Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose. Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje. Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą. R. Urbono fotografija gerai žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai. 

Parodos kuratorės, menotyrininkės D. Ruškienės teigimu, „R. Urbonas buvo praeivis. Jis nuolat judino laiką, o laikas neleido sustoti jam. Galbūt dėl šios priežasties jo fotografinis vaizdas visuomet žymi aktyvesnę ar lėtesnę kaitą. Jeigu ne judesį, tai kvėpavimą. Jeigu ne gyvybę, tai likusią jos šilumą. Žvelgiant į fotografijos atspaudus tampa aišku, kad telefono ragelis taip ir liks nepakeltas, durys neuždarytos, o rozetė toliau žiojės juodomis ertmėmis nesulaukusi, ką pamaitinti elektros srove. Atsainus rankos mostas nuveja žvilgsnį į išdilintą šviesą. Jau nebesvarbu, ką ji išdegino, kas buvo prieš tai. Užfiksuota akimirka – tik tarpinė būsena, ėjimas, prasidėjęs kažkada ir dar nepasibaigęs. Tai – tik atskiras vyksmo segmentas. Autorius kviečia žiūrėti, bet neįpareigoja matyti. Jis kviečia klausytis, bet nebūtina girdėti. Jo konstruojamame pasaulyje gali dalyvauti likdamas nuošalyje.”

Dalis parodos kūrinių jau buvo pristatyti to paties pavadinimo parodoje Vilniaus fotografijos galerijoje. Vėliau ši paroda bus eksponuojama Šiaulių fotografijos muziejuje.

Paroda veiks iki vasario 25 dienos.

Fotografijos ir albumai skolinti iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, autoriaus šeimos ir draugų archyvų. Dokumentinį filmą skolina VšĮ „Vėgėlės filmai”.

Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Parašykite komentarą