Žmonės

Gydytoju svajojęs tapti Mačiulis – apie vaikystę neramiame Kauno rajone

Vaikystėje susidūręs su grubiu elgesiu, vėliau atsidūręs tarp pažangiųjų ekonomistas Nerijus Mačiulis džiaugiasi patirčių įvairove – būtent tai leidžia suformuoti aiškesnę pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ vyras teigia ilgą laiką svajojęs tapti gydytoju, tačiau nuo svajonės atbaidė apsilankymas lavoninėje. „Galbūt nereikėjo dešimtoko ten vesti“, – svarsto jis.

1979 m. spalio 5-oji Lietuvoje – tik dar viena monotoniška rudens diena. Tiesa, ne visiems: Kaune Mačiuliai net neįtaria, kad jų Nerijus užaugęs taps garsiu ekonomistu ir bankininku – vienu įtakingiausių Lietuvos žmonių. Nemuno ir Neries santakoje įsikūrusiame mieste, Dainavos mikrorajone, prie Gristupio upelio… N. Mačiulio gimimo vieta tik skamba kaip gražaus padavimo pradžia. Realybėje 1979-aisiais – tai pilkų penkiaaukščių kvartalas, kuriame pirmuosius savarankiškus žingsnius dėliojo būsimasis ekonomistas.

„Norėjau būti troleibuso vairuotoju. Važiuodavau ar prie Kauno marių išsimaudyti su tėvais, ar po to į mokyklą – stovėdavau troleibuse priekyje. Man tas vaizdas buvo įspūdingas, kaip troleibuso vairuotojas valdo tokį sudėtingą mechanizmą: atidaro duris, kartais nukrenta laidai, jis išlipa… Atrodė fantastiškas užsiėmimas ir norėjau būti troleibuso vairuotoju“, – pamena jis.

Dainavos rajonas Kaune pradėtas statyti tik 1963 m. buvusių kaimų ir Dainavos kolūkio teritorijoje. Po poros metų čia buvo atidaryta dirbtinio pluošto gamykla, kurioje inžinieriumi dirbo ir N. Mačiulio tėtis Saveras.

„Vienas iš pirmųjų vaikystės prisiminimų – man labai patiko lankytis toje gamykloje, žiūrėti, kaip gaminami siūlai. Didžiulės acetono saugyklos, vamzdžiai, kuriais galėjai eiti atsistojęs. Tai buvo ta vieta, kuri žadindavo mano smalsumą. Labai norėdavau, kad mane tėtis nusivestų į darbą, parodytų, ką dirba. Mama buvo buhalterė, pradėjo po nepriklausomybės atkūrimo, ir dabar, beje, dirba buhaltere“, – pasakoja vyras.

„Pradėjau lankyti mokyklą būdamas 5 metų ir važiuodavau į sporto mokyklą per pusę miesto troleibusu vienas. Nuo ryto iki pietų – gimnastikos treniruotės, kurios fiziškai sudėtingos. Tempimo pratimai nesuteikė jokio džiaugsmo. Po pietų – pamokos, vakare grįžti pavargęs, namų darbai. Viskas – miegi. Atrodo, ne kažką. Bet vis tiek vieni šviesiausių prisiminimų. Mūsų gimnastikos grupė buvo maža, nuolat kartu tobulėjome, dalyvavome varžybose. Buvo ir charakterio ugdymas. Kadangi buvau labai aktyvus vaikas, man reikėjo tokio išsikrovimo“, – tikina pašnekovas.

N. Mačiulis mokykloje save pamena nei kaip labai pažangų, nei labai drausmingą. Sako – gyveno ir mokėsi nelabai ramiame rajone, buvo daug išgyvenimo elementų: „Nežinau, ar jūs įsivaizduojate, kaip atrodė kokio nors Kauno rajono banditų mokykla, kur mokiniai su darbų mokytojomis bendrauja keiksmažodžiais, grasina. Daug tokių grubaus elgesio elementų, įvairiausių muštynių, nusikalstamos veiklos vėlesnėse klasėse.“

Po vieno įvykio vaikystėje N. Mačiuliui smarkiai nepasisekė – teko susipažinti su ligoninės palatos gyvenimu.

„Man gal buvo 11 metų, ką tik atgavus nepriklausomybę susilaužiau stuburą. Iškritau iš medžio, skilo keli stuburo slanksteliai ir mėnesį gulėjau ligoninėje tik ant nugaros. Buvo po pažastimi parišti svarsčiai, tempė stuburą. Negalėjau nei vartytis, nei atsistoti, nei atsigulti mėnesį. Po to dar keli mėnesiai reabilitacijos, raumenų atstatymai. Labai judriam, aktyviam vaikui tai didelė trauma.

Perėjau visokias sporto šakas: gimnastika, futbolas, bėgimas, plaukimas… Viską išbandžiau ir staiga mėnesį turi gulėti ant nugaros. Buvo sunkūs metai, bet, atrodo, F. Nietzsche rašė: kas mūsų nepražudo, sustiprina. Grįžau į sportą, pradėjau labai intensyviai treniruotis lengvąją atletiką, varžybose esu laimėjęs ne kartą“, – sako ekonomistas.

Nuvestas į lavoninę būti gydytoju nebenorėjo

Ir Lietuva po truputį stojosi ant kojų. Kauno technologijos universiteto gimnazijoje mokėsi gabiausi vaikai iš visos šalies. Tai prestižiškiausia to meto mokykla, į kurią priimama tik baigus 9 klases.

„Mano gyvenimo lūžis – įstojimas į KTU gimnaziją. Iš brutalios, laukinės aplinkos patekau į labai gabių žmonių aplinką, į mokyklą, kurioje gerbiamas ir vertinamas kiekvienas moksleivis, kurioje jam suteikiamos savirealizacijos laisvės, kur aplinkui mokėsi tarptautinių olimpiadų dalyviai, nugalėtojai“, – pažymi laidos herojus.

KTU gimnazijai nuo pat jos įkūrimo vadovavo Taikomosios matematikos katedros docentas, šviesaus atminimo Bronislovas Burgis. Jis, net ir tiesiogiai nedėstydamas disciplinų, mokė jaunus žmones pamatinių vertybių. Pasak N. Mačiulio, B. Burgis pats niekada neveidmainiaudavo ir labai nemėgo melo, būdavo kategoriškas, bet labai teisingas.

„Kai matai tokį lyderį, jis moksleiviui, jaunam žmogui, tampa labai svarbus. Matai, kaip jis elgiasi su aplinkiniais, kokios yra jo vertybės, kokie jo gyvenimo principai, ir tą labai sėkmingai perimi. Pasikeitė mano pasaulėžiūra ir suvokimas, kaip gali vykti mokymosi procesas, bendravimas tarp moksleivių, tarp moksleivių ir mokytojų.

Nesigailiu to laikotarpio, kai mokiausi kitoje, mažiau pažangioje mokykloje tarp mažiau pažangių moksleivių. Ten irgi supranti, kaip veikia pasaulis, iš kokių aplinkų ateina žmonės, su kokiais iššūkiais jie susiduria, kur jie nueina dėl savo priimamų sprendimų. Patirčių įvairovė padeda suformuoti aiškesnę pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą“, – įsitikinęs jis.

Tėvai, genai ir aplinka, kurioje augame – šie dalykai svarbiausi žmogaus gyvenimo kelio žemėlapyje. Tačiau jį pakreipti gali ir viena netikėta aplinkybė. Ilgą laiką galvoje kirbėjęs planas būti gydytoju greitai persvarstytas atsidūrus lavoninėje.

„Etikos mokytoja visus moksleivius nusivedė į morgą Kauno klinikose pažiūrėti, kaip atliekamas skrodimas. Tuomet supratau, kad nenoriu arba negaliu būti gydytoju. Galbūt klaidingai, galbūt nereikėjo dešimtoko ten vesti ir rodyti, kaip tai atrodo, nes tai vienas ryškesnių prisiminimų ir tam tikra trauma“, – svarsto vyras.

Todėl N. Mačiulis rinkosi tarp informatikos, nes kelias programavimo kalbas išmoko gimnazijoje, ir ekonomikos. Patiko ir tas, ir tas, tad sprendimą priėmė paskutinę dieną – abituriento diplomą nunešė į universitetą, kuriame vėliau mokėsi ekonomikos.

Universitete N. Mačiulis gavo galimybę pasidžiaugti ir studijų užsienyje patirtimi. Pirmoji išvyka pagal studentų mainų programą – į Daniją. Ten sako supratęs, kad daugelis Vakarų, Šiaurės Europos valstybių piliečių neturi daug išankstinių nuostatų – jiems nesvarbu, iš kur atvažiavai, kokios spalvos tavo oda ar lytis. Kita mokslų stotelė – vaizdingų Alpių link, į šalį, kurioje net keturios valstybinės kalbos – į Šveicariją.

„Šveicarijoje norėjau pasilikti pagyventi ilgiau. Galvojau, kad tai yra vieta, kur dar galėčiau pasimokyti. Užmezgi artimus socialinius ryšius ir prisiriši prie tos vietos. Šveicarija apskritai siūlo galimybių. Vieną savaitgalį maudaisi ežere, kitą – slidinėji kalnuose. Tai daugeliu aspektų patogus, labai malonus gyvenimas. Bet grįžęs Lietuvoje radau labai įdomių savirealizacijos galimybių“, – teigia pašnekovas.

2008-aisiais Lietuvą pasiekė pasaulinės finansų krizės banga. Mėgindama gelbėti ekonomiką valdžia priėmė nemažai nepopuliarių sprendimų, o tuo nepatenkinti protestuotojai prie Seimo surengė protestą, kuris virto riaušėmis.

„2008 metai buvo labai įdomūs profesine prasme. Buvau ką tik baigęs doktorantūros studijas, pradėjau dirbti universitete studijų dekanu. Kaip universiteto studijų dekanas, kaip ekonomiką studijavęs asmuo, atidžiai stebėjau procesus, vykstančius ir finansų rinkose, ir šalies ekonomikoje, ir darbo rinkoje. Asmenine prasme aš sukrėtimų nepatyriau. Nepraradau darbo, pajamos nesumažėjo, bet profesine prasme…

Kadangi ir magistro darbą, ir disertaciją rašiau apie finansų krizes, man tai buvo natūraliai įdomus objektas. Neplanavau dirbti nei finansų sektoriuje, nei banke. Akademinė veikla buvo įdomi, ji ir dabar yra įdomi, dar šiek tiek dėstau universitete. Neieškojau darbo banke, bet tuometis „Swedbank“ vadovas Antanas Danys asmeniškai pasiūlė, ar nenorėčiau užimti tokios pozicijos“, – pamena jis.

Visi neturi kažko, ko norėtų, bet visi turi kuo pasidžiaugti

Gyvenimo upės vagą pakeitė pažintis su Vaiva. Su ja N. Mačiulis susipažino dar studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūroje, o po 10 metų draugystės ekonomistas vedė savo išrinktąją. Šeimoje pabiro vaikai: pirmiausia dukrytė, paskui – du sūnūs.

„Labiausiai gyvenime pasikeičia prioritetai, kryptis, pasaulėžiūra. Daug kas pasikeičia, kai atsiranda vaikai. Pats vedybų momentas daug ko nepakeičia, jei esi su žmogumi, su kuriuo gyveni, matai savo gyvenimą. Vedybos yra tam tikras formalumas. Vaikai pakeičia labai daug ką, nes kažkuriuo metu pajauti, kad gyvenime esi svarbiausias ne tu pats, o vaikai.

Rūpinimasis jais, jų ateitimi, jų poreikiais užima labai daug laiko. Hobiai atsitraukia į antrą planą. Kadangi mes turime daug mažų vaikų, tai neatsimenu, kada buvau kino teatre. Nežiūriu nei filmų, knygas skaitau, bet irgi daug mažiau, nei norėčiau ir galėčiau. Pastarasis penkmetis – labai intensyvus vaikų auginimo periodas, kuris reikalauja daug kantrybės, pastangų, tam tikra prasme aukų, nes turi paaukoti savo hobius, laisvalaikį“, – atvirauja N. Mačiulis.

Vis dėlto didžiausiam hobiui – sportui – net ir būdamas labai užsiėmęs žmogus ekonomistas randa laiko, kad ir per pietų pertrauką. Jeigu manysi, kad visus tikslus pasieksi per pinigus, gyvenimas greičiausiai bus nelaimingas, sako jis, tad su draugais bėga maratonus.

„Trise visiškai be jokios priežasties, neatsimenu, kokiame kontekste, sakome: nubėkime maratoną. Nė vienas iš mūsų nebuvome bėgioję ilgų distancijų ar bėgę maratono. Iki šiol trise bėgiojame. Nubėgome ne vieną maratoną, maždaug po 10 maratonų įvairiose pasaulio šalyse. Ir toliau bėgiojame, dalyvaujame varžybose.

Bėgti nereikia daug pinigų – reikia nusipirkti šiek tiek sportinės įrangos. Jei nori dalyvauti kitose šalyse, šiek tiek pinigų reikia, bet tai nėra didžiulių finansinių išteklių reikalaujanti veikla, o ji suteikia daug daugiau džiaugsmo, nei įsigytas naujas automobilis“, – įsitikinęs laidos herojus.

Šiandien N. Mačiulis – ne tik laimingas trijų vaikų tėvas, bet ir vienu įtakingiausių Lietuvoje pripažintas ekonomikos ekspertas.

„Svarbus dalykas, kurio mokau savo vaikus, – pasitenkinti tuo, ką turi. Negeisti kiekviename žingsnyje kuo daugiau: nusipirkti kuo daugiau, įsigyti kiekvieną daiktą – džiaugtis tuo, ką turi. Mes visi neturime kažko, ko norėtume. Bet visi turime kuo džiaugtis. Vieni gali džiaugtis turtais, finansiniais ištekliais, kiti – artimaisiais, treti – sveikata, ketvirti – draugais, įkvepiančiomis knygomis, gamta.

Reikia nenustoti tobulėti ir siekti kažko daugiau, bet siekti ne dėl to, kad nusipirktum gražesnius, labiau blizgančius daiktus – daug daugiau laiko reikia skirti pasidžiaugti tuo, ką turi. Aš tą suvokiau tikrai ne jaunystėje. Tai mano vienas naujesnių supratimų, kad nereikia persistengti su ambicingais tikslais, norais. Jeigu sustoji ir apsidairai, tai tikrai gali rasti, kuo pasidžiaugti“, – pabrėžia pašnekovas.

Parengė: Indrė Motuzienė
Nuotraukų autoriai: „Swedbank“, E. Blaževič.
Šaltinis: LRT

Parašykite komentarą