Sportas Žmonės

Golbolo teisėjai augo kartu su tituluota Lietuvos rinktine

Nesibaigianti įtampa, nuolat klausiantys žvilgsniai ir apskritai visa žaidėjų bei trenerių kūno kalba neleisdavo užsimiršti nė sekundei. Kiekvienos rungtynės – tarsi mūšio laukas. Lietuvos golbolo rinktinės vyrai daug reikalauja ne tik iš savęs – ir iš teisėjų. „Turėdami tokią tituluotą komandą, patys augome su ja“, – teigė kaunietė Vaida Pokvytytė. Jai antrino kolega Romualdas Vaitiekus: „Dirbti su lietuviais buvo išties sunku.“ Tačiau tos sunkios pamokos buvo vertingos, o golbolo teisėjai iš Lietuvos kilo pripažinimo laiptais, kol galiausiai V. Pokvytytė ir R. Vaitiekus pasiekė aukščiausią viršūnę ir buvo pakviesti dirbti Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

Birutė Pakėnaitė

Žaidynės, baigiančios juodo sunkaus darbo ketverių metų ciklą, – ne tik kiekvieno sportininko bei trenerio, bet ir teisėjų svajonė. Kvietimas į jas – pripažinimas, kad nešvaistei laiko veltui ir tai, ką darei, darei teisingai.

Kaunietė Vaida Pokvytytė ir panevėžietis Romualdas Vaitiekus kvietimą į Tokiją gavo dar 2019 m. Tačiau dėl COVID-19 pandemijos žaidynės metams nukeltos, tad į jas išvyko tik 2021-ųjų rugpjūtį.

Šio pripažinimo abu lietuviai golbolo teisėjai siekė kelis dešimtmečius. Dirbo daug, aukojo laisvadienius ir net asmeninius pinigus: už darbą net aukščiausio rango varžybose golbolo arbitrams atlyginimas nemokamas. Jie mokėsi teorijos, akylai stebėjo golbolininkų veiksmus aikštėje ir dirbo su savimi, nes atlaikyti milžinišką spaudimą įstengia ne visi.

„Teisėjo darbas pats blogiausias pasaulyje. Kas kaltas, jei komanda pralaimi? Tik teisėjas!“ – šyptelėjo 38 metų V. Pokvytytė. O nugalėtoja aikštėje dažniausiai būna tik viena iš dviejų komandų. Rečiau dvikova baigiasi lygiosiomis.

Dukart įbrido į tą pačią upę

45-erių R. Vaitiekus su golbolu susipažino prieš beveik tris dešimtmečius. Tuomet vos aštuoniolikos sulaukusį jauną vyrą Panevėžio aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Šviesa“ prezidentas paprašė nuvežti komandą į varžybas Vilniuje.

Romualdas buvo tik vairuotojas ir padavinėjo vandenį žaidėjams, bet greitai ir pats pradėjo gyventi golbolo ritmu. Šios šakos teisėjų Lietuvoje itin stigo, tad R. Vaitiekus netrukus pradėjo teisėjauti.

Tačiau 1998 m. vos 22-ejų jaunuolis geram dešimtmečiui išvyko į Jungtinę Karalystę. Londone jis dirbo įvairius darbus ir nė vienas jų neturėjo nieko bendra su golbolu.

R. Vaitiekus niekada nesvarstė likti užsienyje, tad prakutęs grįžo į gimtąjį Panevėžį, įsuko verslą ir dabar turi įmonę, prekiaujančią naudotais automobiliais. O į golbolą grįžo lygiai tuo pat keliu, kaip ir anksčiau atėjo.

„Manęs vėl paprašė nuvežti komandą į varžybas, o aš ir vėl užkibau“, – juokėsi panevėžietis.

Netrukus jis išlaikė egzaminus pirmojo lygio teisėjo kategorijai, po poros metų – antrojo, dar po kelerių metų gavo trečiojo lygio teisėjo kategoriją, suteikiančią teisę dirbti visose svarbiausiose golbolo varžybose.

Tikėjosi gerai praleisti laiką

V. Pokvytytės kelias į golbolą buvo kitoks. Buvusi Lietuvos dziudo rinktinės narė dėl peties traumos

anksti baigė profesionaliai sportuoti, bet sportu vis tiek itin domėjosi, tad įstojo studijuoti taikomosios fizinės veiklos į tuometę Lietuvos kūno kultūros akademiją (dabar – Lietuvos sporto universitetas).

Lietuvos vyrų golbolo rinktinė jau skynė laurus tarptautinėse varžybose, bet šios šakos teisėjų mūsų šalyje itin stigo, tad akademijos studentai ir dėstytojai buvo pakviesti į kursus. Aktyvi studentė su dar keliais bendramoksliais susidomėjo labiausiai dėl to, kad tikėjosi gerai praleisti laiką Vilniuje.

„Pavasario sesija buvo į pabaigą, kaip tik apsigyniau kursinį darbą, tad pamaniau, kodėl ne. Gyvensime gerame viešbutyje, bus visai neblogos atostogos. Tačiau nuo ryto iki vakaro klausėmės paskaitų anglų kalba.

Paskui visi išlaikėme egzaminus pirmojo lygio kategorijai gauti, o tada gavome praktinį egzaminą – iškart reikėjo teisėjauti tarptautiniame turnyre. Stresas buvo didžiulis. Maniau, kur aš čia pakliuvau! Siaubingai pavargau ir išsekau emociškai, bet atsilaikiau. Iš mūsų 8 ar 9 žmonių būrio galiausiai likau tik aš viena“, – teigė nuo 2004 m. teisėjaujanti V. Pokvytytė.

Su tituluotais dirbti lengviau

Pradžia buvo sunki. Lietuvos golbolininkai jau raškė apdovanojimus: 2000-aisiais Sidnėjuje pirmąsyk kopė ant paralimpinių žaidynių pakylos – iškovojo sidabrą, buvo pasaulio vicečempionai ir bronzos medalio laimėtojai, Europos vicečempionai. O lietuviai teisėjai tik mokėsi dirbti golbolo – šakos, apie kurią iki tol mažai žinojo, – aikštėje.

„Lietuviai žaidėjai jau tuomet buvo labai pajėgūs pasaulyje. O čia žioplių teisėjų komanda, kuri dar nelabai žino, su kuo valgomas tas golbolas, – ironizavo V. Pokvytytė. – Per metus teisėjauti gaudavome gal tik tris kartus. Itin mažai, turint galvoje, kad trūksta patirties. Bet golbolininkai mus neįtikėtinai spausdavo. Augome drauge su jais. Jei Lietuvoje nebūtume turėję tokios geros komandos, neturėtume ir tiek aukščiausio lygio teisėjų. Dabar net keturi lietuviai turi trečiąją kategoriją.“

Tie aukšto meistriškumo sportininkai buvo reiklūs ir sau, ir teisėjams. Šie turėdavo aiškintis dėl kiekvienos klaidos aikštėje ir teisindavosi, kad dar yra per mažai patyrę. Bet kaskart į aikštę eidavo maksimaliai susikaupę.

2007-aisiais buvo įkurta Lietuvos golbolo teisėjų asociacija. Ji rengė projektus, kurie leisdavo teisėjams dažniau išvykti į tarptautinius turnyrus ir kaupti patirtį.

Arbitrai aukojo ne tik laisvalaikį, kartais tekdavo eiti nemokamų atostogų, kad galėtų išvykti teisėjauti, nors už tai negaudavo jokio atlygio. Tačiau tobulėjo patys. Važiuoti drauge į turnyrus teisėjus kviesdavo ir Lietuvos rinktinė.

„Vieną sezoną kiekvieną mėnesį vykdavau kur nors teisėjauti. Pasitaikė, kad į turnyrą, palikusi šeimą, išvykau per Velykas. Juk laukė pasaulio čempionatas, kuriame turėjau dirbti, o man reikėjo dar pasimokyti“, – pasakojo V. Pokvytytė. Dabar jos dukteriai 21-eri, bet tada buvo maža ir prisirišusi prie motinos, ir šiai plyšdavo širdis, kai reikėdavo skirtis.

Vargino ne tik nuolatiniai išsiskyrimai su šeima. Sekino milžiniškas psichologinis spaudimas, kurį dirbdami aikštėje patirdavo teisėjai.

Lietuvos, Švedijos, Suomijos rinktinės, kurioms lietuviai teisėjaudavo itin dažnai, buvo ne tik reiklios, bet ir mokėjo be žodžių parodyti, kad yra kuo nors nepatenkintos.

„Suomiai, švedai ir lietuviai buvo tas trio, kuris teisėjus spausdavo negailestingai. Net ir įdomesnio žaidėjų elgesio pasitaikydavo, – prisiminė V. Pokvytytė. – Tokio, kai nežinai, turėtum bausti ar ne. Pavyzdžiui, fiziologinių reiškinių, kaip raugėjimas. Kai nesupranti, ar čia natūraliai žaidėjas taip daro, ar tyčia.“

Pasitaikė, kad Graikijos komandos treneris teisėjavimo pradinukę lietuvę išplūdo nesirinkdamas žodžių. „Išties pridariau šiurkščių klaidų, bet po tokio išpuolio švilpti buvo dar sunkiau, – prisipažino V. Pokvytytė. – Tik laukiau, kad greičiau baigtųsi rungtynės. Tiesa, po jų graikas atsiprašė už netinkamą elgesį. Turėjau jam skirti pražangą už nesportinį elgesį, bet tada neišdrįsau.“

R. Vaitiekus irgi neslepia, kad daugiausia velnių gaudavo nuo lietuvių: „Kuo labiau jie mus spaudė, tuo labiau stengėmės. Kita vertus, kuo aukštesnis žaidėjų lygis, tuo ir teisėjams lengviau dirbti: golbolininkai mažiau krenta, todėl ir švilpti tenka rečiau.“

Panevėžietis juokiasi, kad sunkiausia būdavo stebėti, kaip žaidžia Lietuvos rinktinės žvaigždė Genrikas Pavliukianecas. Jo metimas buvo toks stiprus, kad teisėjai privalėdavo įtempti akis ir stebėti, ar golbolininkas viską padarė tinkamai, ar neperžengė linijos.

Lietuviai ilgai turėjo kovoti ir su įsitikinimu, kad teisėjai į varžybas atvyksta tik gerai praleisti laiko.  Kad turnyrai užsienyje jiems tarsi atostogos, kai nereikia dėl nieko jaudintis.

Tais laikais išties pasitaikydavo audringų teisėjų vakarėlių, išgertuvių, bet neetiški teisėjai galiausiai patys neatlaikė konkurencijos. O apie jų atostogas per turnyrus jau seniai niekas nekalba, nes visi supranta, kad arbitrai aukoja savo laiką ir finansus.

Nors kelionės į turnyrą išlaidos teisėjams kompensuojamos, atlyginimo tenka atsisakyti. Lietuvos sporto universiteto mokslo darbuotoja biomedicinos mokslų daktarė V. Pokvytytė, pavyzdžiui, neseniai atsisakė dirbti per varžybas Portugalijoje, nes suskaičiavo, kad ten vykdama prarastų apie tūkstantį eurų pajamų.

Atsuka juostelę galvoje

Vis dėlto, kad ir kaip sunku kartais būdavo, golbolas įtraukė ir Vaidą, ir Romualdą.

„Smagu, kad gali išvažiuoti, su žmonėmis pabendrauti, su draugais susitikti. Laikui bėgant, teisėjai tampa lyg šeima“, – šypsojosi R. Vaitiekus.

V. Pokvytytei nuolatiniai susitikimai su seniai pažįstamais kolegomis irgi teikia daug džiaugsmo.

„Mane visada labai traukė pažintys, kelionės. Dirbant šį darbą plečiasi akiratis, sutinki daug naujų žmonių“, – teigė teisėja.

Golbolas – itin įdomus ir įtraukiantis sportas. Aukščiausio rango varžybose daug greičio ir jėgos, o kone prie žemės palinkę teisėjai vanago žvilgsniu stebi, ar kamuolys išties atsidūrė vartuose, ar nenusižengta taisyklėms, ar metant neperžengta linija.

Geras golbolo teisėjas privalo turėti greitą reakciją ir geležinius nervus.

„Be stipraus charakterio nieko nepadarysi, nes komandos nuolat tikrina teisėjo įgūdžius ir siunčia signalus, kad tikėjosi kitokio sprendimo, todėl labai svarbu nepalūžti“, – sakė V. Pokvytytė.

Ir Vaida, ir Romualdas dirbdami vadovaujasi pagrindine taisykle: aikštėje teisėjas visada teisus!

Jei tik pradėsi abejoti savo sprendimais, dirbti bus neįmanoma. Klaidų pasitaiko – teisėjai nėra neklystantys Dievai. Jie irgi atsuka juostelę galvoje, jei jaučiasi priėmę netinkamą sprendimą, jie irgi nemiega naktimis, veiksmas po veiksmo prisimindami rungtynių eigą.

V. Pokvytytei tokia dvikova pasitaikė ir per Tokijo žaidynes. „Itin pajėgios komandos niekada nedaro kvailų klaidų, tad ir teisėjui yra mažesnė tikimybė susimauti. Bet būna silpnesnių komandų.

Tokijuje dirbau per JAV ir Egipto moterų rungtynes. Amerikietės buvo visa galva pranašesnės, o egiptietės nuo pradžių kėlė chaosą, nes nežino kai kurių taisyklių, – pasakojo V. Pokvytytė. – Pirmą kėlinį atlaikėme ir kontroliavome žaidimą. Antrojo pradžioje padariau klaidą. Pasitarusi su kolega, priėmiau netinkamą sprendimą ir kamuolį atidaviau ne tai komandai.

Ta klaida neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui, nes jis ir taip buvo aiškus, bet tu pats supranti, kad nusiritai drauge su ta prastesne komanda. Visą naktį ne tik aš, bet ir kolega apie tai mąstėme. Paskui ir per kasdienį teisėjų susirinkimą teko aiškintis, kodėl priėmiau tokį sprendimą.“

Klaidų Tokijuje pasitaikė ir dėl to, kad pirmąsyk teisėjams teko dirbti su švilpukais, kuriais garsas išgaunamas ne pučiant, o spaudžiant ranka.

„Nesame prie tokių pratę, tad buvo, kad stipriau spustelėjęs sušvilpdavai du kartus, o ne kartą“, – paaiškino R. Vaitiekus. Du švilptelėjimai golbole paprastai reiškia, kad pelnytas įvartis.

Vis dėlto didelių klaidų panevėžietis Tokijuje išvengė. Gal dėl to buvo paskirtas dirbti per paralimpines vyrų finalo rungtynes tarp Brazilijos ir Kinijos.

„Tai svarbiausios mano karjeros rungtynės“, – šyptelėjo panevėžietis.

Tokių svarbių rungtynių abiem, matyt, bus ir daugiau, nes abu norėtų grįžti į žaidynes. Vaida svarstė, kad jai užtektų ir vienų, o tada, matyt, būtų laikas baigti karjerą. Tačiau Tokijo žaidynės dėl pandemijos suvaržymų buvo pernelyg uždaros.

Iki Paryžiaus žaidynių vos treji metai. Per jas, tikisi ir R. Vaitiekus, ir V. Pokvytytė, ne tik vėl švilps golbolo varžybų aikštėje, bet ir galės pagaliau pajusti tikrąją paralimpinių žaidynių dvasią.

Parašykite komentarą