Nepaprasta istorija. Filmo verta vaikų gydytojo doc. Petro Baublio istorija. Aš kažkiek žinojau, bet ne iki pabaigos…
Prieš skaitant – apie patį pastatą: Adresas: Lopšelio g. 10, Kaunas 47180
1929 m. – 1931 m kūdikių namai „Lopšelis” (architektas Jonas Salenekas) buvo pastatytas už Sofijos Smetonienės ir jos sesers Jadvygos Tūbelienės surinktas lėšas. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir uždarius visas draugijas, tarp jų ir „Kūdikių gelbėjimo draugiją“, 1940 m. „Lopšelis“ tapo valstybine įstaiga ir buvo pavadinta Respublikiniais kūdikių namais. 1986 m. Respublikiniai kūdikių namai pavadinti specializuotais, nes 86 proc. čia gyvenančių vaikų turėjo raidos sutrikimų.
Šiandien „Lopšelis“ yra didžiausios Lietuvoje universitetinės ligoninės padalinys, kuriame po vienu stogu įsikūrę vaikų reabilitacijos klinika, kurioje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos sutrikusios raidos bei biosocialines funkcijas praradusiems vaikams; taip pat vykdoma mokslinė ir pedagoginė veikla, organizuojamos magistrantūros studijos; dienos centras, autizmo diagnozę turintiems vaikams.
Vaikų reabilitacijos ligoninė „Lopšelis“ įsteigta 2011 metais. Nuo 2014 m. „Lopšelyje“ įsteigta Vaikų reabilitacijos klinika, kuri taip pat yra ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto struktūros dalis.
Ištrauka iš istorijos:
„Slinko vieni rūsčiausių Antrojo pasaulinio karo 1942 – rieji. Kartą gilų vidurnaktį į Danutės (mūsų dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio dukra. ) ir Vladžio Zubovų buto duris pasibeldė jų gerai pažystamo M. Elino (rašytojas M. Elinas, emigravęs į Izraelį, mirė 2000 metais) žmona ir su ašaromis akyse maldavo gelbėti jų dukrelę, su kuria uždaryti Vilijampolės žydų gete. Bet kaip gelbėti, jeigu dar pernai, 1941 metų rugpjūčio 15 dieną, getas ne tik buvo aptvertas spygliuota viela, bet komendanto SA hauptšturmfiurerio Frico Jordano nurodymu nušaunamas kiekvienas, išdrįsęs pasirodyti už jos, gatvėje?
Todėl Zubovai tuomet nieko negalėjo pažadėti sielvartaujančiai motinai. Bet tuojau pat, jau kitą dieną, Vladis rado galimybę susitikti su M. Elinu, ir jam pasakė, kad mergaitę, kaip pamestinukę, mėgins gelbėti greta geto esančio Kūdikių namų vedėju neseniai pradėjęs dirbti Petras Baublys. Tik reikės vidurnaktį, sutartą valandą, ją, miegančią, atnešti ir padėti prie „Lopšelio“ durų, apie tai nedelsiant pranešant paspaudus durų skambutį. Pasisekė!
Netrukus, eidama į darbą, P. Baublio taip vadinama dešinioji ranka Ona Bartninkaitė prie Kūdikių namų tvoros rado dar vieną „gyvą ryšulėlį“ ir, jį atnešusi į vedėjo kabinetą, padėjo tiesiai ant stalo. P. Baublys atskleidė skudurų klostes ir, jau labai nenustebęs, ten rado dar vieną „pamestinukę“ – tik kelių mėnesių giliai miegančią mergaitę!
„Kokį jai duosime vardą? – paklausė kolegės. Ir tuojau pat pasiūlė: „Ją, kaip ir jos gelbėtoją, vadinsime Onute“.”
Labai rekomenduoju paskirti laiko ir perskaityti visą istoriją – nuoroda.
Šaltinis: „Kauno detalės“
