elena1
Kultūra

Elena Kairytė apie savo filmo heroję: „Robertos gyvenimas – tarsi geras serialas”

Lapkričio 22 d. Elenos Kairytės dokumentinis filmas „Roberta” kelionę per Lietuvą pradės neįprastoje vietoje – klube „Kablys”. Premjeros vieta pasirinkta neatsitiktinai – pagrindinę filmo heroję, Z kartos atstovę Robertą čia buvo galima sutikti dažnai. Režisierės kamera ją sekė 5-erius metus ir Roberta kaskart ją pasitikdavo su naujovėmis: nauju darbu, gyvenamąja vieta, tatuiruote ar nauja šukuosena. Apie ką yra šis filmas, nuo ko jis prasidėjo, kuo režisierę kaskart stebindavo Roberta – pokalbis su Elena Kairyte.

Elena, apie ką tau pačiai yra „Roberta”?

Man šis filmas – apie jauną žmogų, kuris ieško savo vietos po saule. Šis žmogus, kaip mes visi, galvoje yra susikūręs laimingo gyvenimo paveikslą ir turi savo pačios įsivaizdavimą, kaip reikėtų jo siekti. Tačiau tai, žinoma, ne visuomet sekasi – Roberta susiduria su galybe sudėtingų situacijų ir savaip jas sprendžia. Arba nesprendžia ir palieka. Arba tiesiog pradeda iš naujo.

Ir viskas vyksta ciklais – Roberta vėl sugalvoja kažką naujo, pakeičia savo pavidalą ir tarsi vėl sugrįžta į tą patį tašką, tik gal šiek tiek patobulėjusi. Viena vertus, gali atrodyti, kad ji „buksuoja” ir lyg visą laiką sukasi tame pačiame rate, bet kita vertus, filme jaučiasi, kad ji juda į šviesesnius, pozityvesnius laikus.

O kas, tavo manymu, yra laimingas gyvenimas pagal Robertą?

Ar aš pati sau išsiaiškinau, kas ta laimė apskritai? Ne, vis dar ieškau (šypsosi). O kas yra laimė Robertai? Turbūt irgi negalėčiau atsakyti. Man stipriausias filmo epizodas – susitikimas su Roberta Ispanijoje. Kamera fiksavau paprasčiausias gyvenimiškas aplinkybes: žmogus turi apetitą ir skaniai valgo, turi galimybę (nes tuo metu turi finansų) apsipirkti, šviečia saulė. Ir tada ji vienintelį kartą ištaria frazę: „Man kartais atrodo, kad aš gerai gyvenu.” Tad gal laimė – patys paprasčiausi dalykai?

Filmu nieko nenorėjau įrodyti – man tik buvo nuoširdžiai smalsu ir įdomu stebėti, kaip Roberta gyvena gyvenimą ir laviruoja per situacijas. Iš nufilmuotos medžiagos buvo galima sukurti skirtingus filmus – ir komediją, ir tragediją, ir tragikomediją. Tačiau vengiau didaktikos – nenorėjau aiškinti, kas teisinga ir kas ne, o tiesiog pasilikti stebėti. Ir, man regis, būtent tai šią istoriją paverčia universalia visur – ir Krasnūchoje, ir už Atlanto (pasaulinė filmo premjera vyko Toronte, Kanadoje).

Grįžkime prie pradžios – kaip atradai Robertą?

Viskas prasidėjo nuo to, kad, rengdama aktorių atranką vienam vaidybiniam filmui, tiesiog slampinėjau po Vilnių ir ieškojau vizualiai įdomių personažų. Ir pamačiau Robertą – iš tiesų vėliau ją sutikdavau nuolat ir ji kaskart būdavo vizualiai pasikeitusi. Kiekvieną kartą ją pamatydavau tarsi naujame kūne, naujame amplua – vis kita šukuosena, kitas stilius. O ir vietos, kur ją sutikdavau, būdavo labai kontrastingos – nuo „Kablio” iki prabangaus restorano. Visą laiką galvoje sukosi mintis, kad ji – labai įdomus personažas.

Kadangi esu vilnietė, kažkuriuo metu gimė idėja užfiksuoti tą laiką, kuriame gyvenu, ir savo miestą. Tada prisiminiau Robertą – pamaniau, kad ji yra geras personažas atvaizduoti tam neramiam, nestabiliam laikui, kurį jaučiau tuomet ir tebejuntu dabar. Tema ir Roberta man tiesiog susijungė – pasakiau jai, kad dar nežinau, kur tai nuves, ir paklausiau, ar galiu ją filmuoti. Ji sutiko iškart, nieko neklausinėdama.

Robertą filmavai net 5-erius metus, tai – ilgas laikotarpis. Ar per šį laiką nebuvo susivyravęs judviejų noras filmuoti ir filmuotis?

Filme gražiai atsiskleidžia jos charakterio savybės – per daug nekvestionuoti dalykų, ji tarsi levituoja, skrenda per gyvenimą. Regis, kažkokie žmonės ateina, išeina, o ji tiesiog būna. Tad ir filmavimų ji nekvestionavo, tiesiog buvo. Visąlaik jaučiau, kad esame šio filmo bendrakūrėjos, kad tai – tarsi dviejų žmonių pokalbis ir mudvi nebyliai suprantame, kodėl tai darome.

Man labai įstrigo vienas epizodas. Filmavau ją kažkokiame bare ir ten dirbusi jos draugė Robertos paklausė: „O tai ką jūs čia filmuojate, kas čia bus?” Roberta jai labai gražiai atsakė, kad mes darome filmą apie žmogų, kuris feilina, kuriam ne visą laiką sekasi, o tokių filmų šiaip jau nelabai yra ir todėl labai reikia, kad žmonės pamatytų realų gyvenimą. Tada supratau, kad mudvi esame ant tos pačios bangos.

Ir ji, ir aš susitikdavome filmuoti tada, kai pajusdavome, kad tikrai to norime – kuri nors paskambindavome viena kitai ir tądien susitikdavome. Aš tiesiog negalėjau atsitraukti, tiesą sakant, buvo sunku nustoti filmuoti, nes jos gyvenimas – lyg geras serialas.

Jaunam žmogui bręstant ir kabinantis į gyvenimą, jį lydi daugybė temų. Kurios tau buvo svarbiausios kuriant „Robertą”?

Viena filmo temų – finansinis raštingumas ir pinigai, kurių filme nuolat trūksta Robertai. Tai itin simboliškai atsiskleidžia epizoduose su matematika: štai Roberta, dirbdama aukle, jos moko vaiką, o kitame epizode jau pati mėgina pasiruošti matematikos egzaminui, kad pagaliau pabaigtų 9 klasę. Kai filmavau šį epizodą, žnaibiau save – negalėjau patikėti, kad mano sapnas virto realybe. Vis sapnuodavau, kad man, jau suaugusiam žmogui, reikia grįžti mokyklą ir išlaikyti matematikos kontrolinį (šypsosi). Ir štai – dabar būtent tai daro Roberta.

Kitos svarbios temos – santykiai ir gyvūnai. Roberta filme jautriai pasakoja, kad jos mama niekad nekepė blynų su klevų sirupu. Tai – labai svarbus momentas, praskleidžiantis jos kontekstus. O dar filme atsispindi šio laiko tendencija – nemažai jaunų žmonių santykius užpildo per santykį su gyvūnais. Kartais tai net tampa lyg savotišku šeimos modeliu. Štai savo šunį labai mylinti Roberta nusprendžia įsigyti dar vieną. Šį epizodą pažiūrėję vyresni žmonės dažniausiai negali tuo patikėti (juokiasi): „Kaip kaip? Ką daro žmogus, kai pinigų nėra, mokykla – nebaigta? Pasiima dar vieną šunį? Nu labai logiška.”
___________

Pagrindinei Elenos Kairytės filmo herojei, Z kartos atstovei Robertai reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Šios dvi priešpriešos ją dažnai nuveda į destrukciją. Stebint Robertą vis naujame jos gyvenimo etape, išryškėja jos kartą neretai lydintis finansinio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinės kaitos jausmas. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. „Robertos” anonsas: https://vimeo.com/801581711/a53753764d

Po lapkričio 22 d. nacionalinės filmo „Roberta” premjeros „Kablyje”, Vilniuje jį bus galima išvysti „Skalvijoje”, senamiesčio „Pasakoje” ir „Forum Cinemas Vingis”, Kaune – kino centre „Romuva”, o taip pat Klaipėdoje („Arlekinas”), Panevėžyje („Garsas”), Gargžduose („Minija”), Varėnos ir Visagino kultūros centruose. Daugelį filmo seansų lydės susitikimai su kūrybine komanda, išsamią informaciją apie filmo peržiūras galite rasti čia: https://fb.me/e/gfNsJ8tHN.

Tai yra pirmasis režisierės Elenos Kairytės pilno metro filmas. Iki šiol Lietuvos žiūrovams ji yra pristačiusi du trumpametražius filmus: „Mudu abudu” (2019) ir „Mažasis mėnulis” (2020).

Parašykite komentarą