Žemės ūkio ministerija keis ženklą, kuriuo žymimi pagal Nacionalinę žemės ūkio ir maisto kokybės (NKP) sistemą pagaminti produktai. Tikimasi, kad patobulinus sistemą ir išpopuliarinus naujuosius du ženklus atsiras daugiau gamintojų, norinčių dalyvauti NKP sistemoje, o rinkoje bus didesnė kokybiškų lietuviškų produktų pasiūla.
NKP sistema Lietuvoje veikia nuo 2007 m. Pagal šią sistemą pagamintų produktų kokybė pranoksta Europos Sąjungos ir nacionaliniais teisės aktais nustatytus tokių produktų saugos, augalų ir gyvūnų gerovės, taip pat aplinkosaugos reikalavimus. Jie dėl tam tikrų ūkininkavimo ar gamybos būdų pasižymi ypatingomis savybėmis: natūralumu, maistingumu bei aplinkos tausojimu.
NKP sertifikuoja ir jų priežiūrą atlieka akredituota sertifikavimo įstaiga – VšĮ „Ekoagros“. Šiuo metu yra sertifikuoti 354 ūkio subjektai, tačiau tik pagal dvi specifikacijas (bitininkystės produktų ir vaisių bei daržovių). Iš viso specifikacijos parengtos net 9 maisto produktų grupėms.
Šiuo metu NKP produktai ženklinami specialiu ženklu, kurį sudaro rodykle apjuostas žodis „KOKYBĖ“.
Žemės ūkio ministerijos iniciatyva pastaruoju metu nemažai diskutuojama, ar priimtinas produktų gamintojams naujasis NKP ženklas ir ko reikėtų, kad į juo žymimą sistemą įsitrauktų kuo daugiau ūkio subjektų.
Apie tai, kaip vertina situaciją, agrodiena.lt kalbimo Kaune įsikūrusios Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorių Egidijų Mackevičių:
„Dirbdami su užsienio partneriais ES matome, kad senosios šalys turi susikūrusios savas maisto produktų ženklinimo sistemas, kurios akcentuoja vietinę kokybę ir išskirtinumą. O tai, be abejo, padeda jų vietiniams ūkininkams bei perdirbėjams.
Lietuva šiuo atžvilgiu neturi gyvybingos ženklinimo sistemos, kuri būtų žinoma vartotojams ir jų vertinama. Todėl, jei vartotojai nemato išskirtinumo esamose kokybės ženklinimo sistemose, perdirbimo įmonėms nėra patrauklu dėti pastangas bei taikytis prie specialių NKP reikalavimų.
Ženklinimas nėra vien tik ženklo uždėjimas – tam, kad juo galėtum puošti produktus, reikia specialiai koreguoti gamybos procesą, atskirinėti žaliavas pagal kilmės šalis, gaminti atskiromis partijomis, sandėliuoti jas atskirai ir pan. Kitaip tariant, tam būtini veiksmai, kurie užtikrintų produkto kilmės ir gamybos atsekamumą. Ir, be to, visa tai nemažai kainuoja. Ypač jei kalbame apie kiaulienos gaminius – Lietuva pasigamina tik 30-40 proc. reikalingos jai kiaulienos, ir, žmonių kalba, tai reiškia, kad šiuo metu mūsų šalis negali aprūpinti savo gyventojų kiauliena. Jei užsidarytų valstybių sienos, pas mus prasidėtų didžiulis žaliavos deficitas ir nekontroliuojama kainų spiralė. Be importo nėra iš ko gaminti… Ir, šiame kontekste, norint kiaulienos gaminį pagaminti su 80 proc. lietuviškos žaliavos, reikia labai pasistengti ir padirbėti. Rezultatas – papildoma kaina, kurią vartotojas turėtų norėti mokėti. O jei ženklas nekuria tokios vertės, kad padegtų jo keliamus gamybos reikalavimų kaštus, jis tiesiog negali gyvuoti.
Tam, kad gyvuotų, reikia protingų reikalavimų. Taip pat svarbu skatinti ženklo žinomumą visuomenėje. Dabartiniame ŽŪM pristatytame ženklo variante ir jo įgyvendinimo planuose matome tas dedamasias, kurios turi potencialo virsti į tikrai gyvybingą ženklinimo sistemą. Tačiau tai metais skaičiuojamas žinomumo skatinimo procesas, kuriam būtinas ir finansavimas, ir nuoseklumas, ir tęstinumas. O verslai, pamatę, kad valstybė tikrai vykdo savo planą, neabejotinai prisidės ženklindami savo gaminius ir taip dar paskatins ženklo žinomumą bei didins pridėtinę vertę. Tai turėtų įsukti nacionaline kokybe paremto ženklo pripažinimo visuomenėje ir gamyboje sistemą, su visomis teigiamomis pasekmėmis, tiek Lietuvos gyvulių augintojams, tiek perdirbėjams, tiek patiems vartotojams.
