„Kartais buvimas gamtoje gali suteikti ne tik pasivaikščiojimo malonumą, tačiau ir papildomos patirties. Kiekvienas nematytas gamtos kampelis su miško takais ir kalnais įgauna papildomo žavesio ar net adrenalino sako“- ėjimo entuziastas Darius Kindurys.
Dar liepos pradžioje kartu su kolege Sandra Kapelioriene jie per 21 valandą nuėjo 111 tūkst. žingsnių 88.8 km Kaunas- Vilkija- Kaunas, bei vasaros pabaigoje keturiese įveikė dar daugiau – per 24 valandas – 131 tūkst. žingsnių 101 km nuo Kauno Pilies link Kernavės.
O rudeniui pasipuošus auksu Darius leidosi vienas į solo žygį namų takais per mažiau nei 24 val. ir sėkmingai įveikė 111 km.
„Pirmos dvi ėjimo valandos buvo išsilaisvinimas nuo sunkumų, kasdieninių rūpesčių, sugertų žmonių emocijų. Nejučia prie to ir gamta prisidėjo. Praėjus klampias miško vietas, šnarančius pakrūmius, pasileidau palei Nemuno upės vingį. Protas jungė poilsio režimą, o kojos sakė tik negalvok sustoti, lekiam visu greičiu. Romantiškai žėrėjo žvaigždės danguje, gamta alsavo rudeniškais kvapais. Upės garsai raminančiai veikė. Trumpam stabtelėjus atsipūsti, oro temperatūra priminė, kad lauke vos 3 laipsniai. Apsirengus tinkamą aprangą, einant tikrai nešalta, tačiau pasėdėjus jau po keletos minučių pasidarė nelabai malonu“- sako Darius.
„Labai daug ko jums nepasakysiu, nes reik pajausti. Bet rytui auštant, kuris buvo fantastikai gražus. Saulei kylant į dangų, pajutau, kad esu gyvas, esu pilnas dėkingumo už tą gamtos grožį ir vidinę ramybę ir pilnatvės jausmą. Tiek tuo mėgavausi, kad visai pamiršau apie žygį. Akimis bandžiau paliesti kiekvieną saulės apšviestą gamtos kampelį. Šiek tiek atsiliekant nuo grafiko, turėjau paskubėti, nes laikas tirpo. O pabaigai kaip visada, šioks toks lengvas nuovargis, viena kita pūslelė ant pėdų, na ir lengvas skausmas lyg rakštis smegenyse, lyg koks dirgiklis, kad tau skauda ir pikta, ir norisi sustoti, bet tada nusprendžiau eiti kiek įmanoma daugiau be sustojimų. Rezultatas – nueitos devynios valandos. Protu sunkiai suvokiama, bet tai realybė, kuri ateity leis paįvairinti naujų žygių formatus. Kai eini mažiau skauda, o sustojus raumenys pradeda stingtis ir darosi dar sunkiau eiti. Žygyje turi gebėti mėgautis ir ugdyti savo valią, šaltą protą stresinėse situacijose. Ar tai lengva? Ne. Bet su tuo ateina suvokimas, žmogaus galimybės yra neribotos. Kol žmogus nesuvokia savo beribių galimybių, tol jam būna sunku suvokti kokią yra beribė sąmonė. Kai mūsų sąmonė išsiplečia, ji savaime koreguoja ir kūno energetiką. Taip beribė sąmonė kuria mūsų realybę“- sako žygių organizatorius.
Nemesk kelio dėl takelio
Baimė – stipri jėga. Visai nesvarbu, ar ji reali, ar tik įsivaizduojama, jos pasireiškimas visada toks pat: žmogus prarandą valią ir ryžtą, tarsi sustingsta ir nepajėgia žengti nė žingsnio į priekį. Kai supranti, kad tavo veiksmus valdo baimė, reikia pažvelk į ją kitu kampu. Pirma ją išnarstykite, supraskite, ko iš tiesų bijote, o paskui apverskite, kad baimė dirbtų jums, o ne prieš jus.
„Kada ėjau miško tankme, aplinkui buvo tamsu ir vietomis girdėjosi medžių šakų traškėjimas ar už medžių sutikti laukiniai žvėrys, tada apima toks nejaukumo jausmas. Arba į kelionės pabaigą keliaujant per laukus turėjau kirsti upę, o priėjus vietą ten buvo dujų vamzdynas, tada pasijaučiau kaip tas laukinis žvėris, kuris būčiau uždarytas į narvą ir ieškočiau išėjimo. Vadovaudamasis šaltu protu ir ne keldamas panikos visada rasi tinkamą sprendimą, nes stresas dažniausiai žmones išmuša iš vėžių, tad leidausi ieškoti artimiausio išėjimo. Bet kai tu viduje atrandi tą ramybę, aplinkui esanti tamsa atrodo visai jau ne tokia tamsi, o lietui pradėjus lyti atrodo viską ką išbarstei, palikai kelyje jis viską nuplovė ir pasilieka taip gera, ir ramu“- sako Darius Kindurys.
Požiūris į save
„Pavasarį su trenksmu gimusi idėja šiandien jau skaičiuoja trečią žygį, kuris tikrai dar ne paskutinis ir visų jų bendras tikslas 24 val. Kiekvienas žygis savaip įdomus. Žygių metu buvo visko ir sunkių akimirkų, kai pusiaukelėje apima sunkumas jausmas, atrodo viskas daugiau negali nė žingsnio žengti į priekį. Dabar kai jau praėjau tris žygius, galiu pasakyti, kad jie visi buvo labai skirtingi, o ateityje pasipildys dar didesne įvairove, nes nebus vienodo ir to pačio maršruto. Pirmasis žygis buvo su daug nežinomųjų ką mums duos ši kelionė? Ką sutiksime ir kas ilgam liks atminty? Ką atrasime? Kiek patobulėsime lyginant save su vakarykšte diena? Kiek iššūkių reikės ištverti? Kokių duos naujų idėjų ir sumanymų? Ar tikrai pavyks įveikti visą kelionę? Dažniausiai žmonės linkę vertinti kitus, bet nes savąjį „aš“. Juk visada lengviausia matyti kitą, kito klaidas, kritiką, bet ne save. Svarbiausia, kaip tu pats save vertini, ką pats apie save manai. Nesitapatinkime su įvaizdžiu, kurį susikūrė aplinkiniai. Atsiribokime nuo jo. Vertinkime save, pamirškime įsitikinimus, kad kažko negalime, kad esame mažiau vertas nei kiti. Didžiuokimės ir mėgaukimės savimi“- sako saviugdos propaguotojas ir žygių organizatorius Darius Kindurys.
Žmogaus būties prasmė
Žmogus pasaulyje yra laikina būtybė, ji savyje tarsi nešiojasi laikrodį, kuriam sustojus baigsis gyvenimo kelias. Žmogaus būties trumpaamžiškumas gali padėti suprasti, kokia yra tikroji gyvenimo prasmė. Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negu jis gali apie save žinoti. Kiekvienas mūsų, gyvendamas Žemėje, turime suvokti savo paskirtį, apsispręsti dėl savo būties principų ir buvimo čia tikslą.
„Ir būtent pirmojo žygio metu kai keliavome kartu su kolege Sandra turėjome vienas kito palaikymą, motyvaciją, kuri suteikė jėgų eiti tikslo link. Tik kartu eidami kartais giliuose pokalbiuose, kartais tyloje klausantis čiurlenančio upelio garsų, paukščių čiulbėjimo bei žiogų svirpimo, išbandant savo galimybių ribas, kiekviename naujame kilometre paliekant tai, kas nebereikalinga, ne tik pasiekėme žingsnių kelionės tikslą, bet ir įveikėme patys save.
Antrajame žygyje prie mūsų prisijungė dar trys žmonės. Jau penki žmonės, kurie yra tarpusavyje skirtingi su savo norais, emocijomis, charakteriu. Daugiau laiko praradome trumpiems sustojimams, išbandymams, bet juk nebūtina įveikti viso atstumo – visada reikia įsivertinti savo jėgas, galimybes ir žinomą sveikatą.
O šis solo žygis buvo apie mane, apie pabuvimą su savimi, su savo mintimis. Vienatvės prasmė – būti tik su savimi, išgyventi savo vientisumą, pajusti būties pilnatvę. Tai puikus vaistas nuo išsekimo. Gimstame jau turėdami tam tikrą potencialą. Kaip mes visą tai panaudosime gyvenime – ar puoselėsime, tobulinsime, ar, atvirkščiai, ignoruosime, naikinsime – svarbus kiekvieno žmogaus sprendimas. Kiekviename gyvenimo etape ieškome ar bandome suprasti tikrąją gyvenimo prasmę. Sunkaus gyvenimo tarpsnio metu nepalūžti, bet tuo pačiu ir neužmiršti savęs. Sugebėti džiaugtis tuo, ką turi. Gyvenime reikia gyventi šia diena, išnaudoti kiekvieną akimirką naudingai. Aišku, atsiranda žmonių, kurie taip ir nugyvena nesupratę savo gyvenimo esmės, tačiau vis tiek sugeba savais būdais patenkinti savo norus. Vis dėlto, kiekvienas esame skirtinga asmenybė, todėl gyvenimo prasmę matome skirtingomis prizmėmis.
Einant vienam yra ir pliusų, ir minusų, taip kaip ir keliaujant su bendražygiais, bet šio žygio metu kaip niekad seko mano elektroninių prietaisų energija, kai praėjusiuose dviejuose žygiuose puikiai atlaikęs telefonas su įkraunama stotele dar leido ir pasiklausyti muzikos, šio žygio metu jau po dvylikos valandų buvimo kelyje likus vos 1 proc. energijos, kolegė Sandra su kuria ir pradėjome pirmąjį žygį, nesavo noru sudalyvavo jame, suteikdama papildomos energijos, kad ir toliau galėčiau tęsti savo kelionę. Atrodo galėtum sau keliauti ir mėgautis gamta jos teikiamais garsais ir vaizdais, bet ne, telefone esančios programėlės fiksuoja maršrutus, laiką ir nueitus kilometrus, užfiksuotus gamtos vaizdus ir patirtas emocijas“- sako Darius Kindurys.
Namų takais
„Pirmas žygis buvo palei upę, o antrajam irgi norėjau panašaus maršruto. Orientavausi, kad būtų vaizdingų vietovių, kurias pamatytume. Trečiais žygis leido taip pat atitrūkti nuo šurmulio ir pasimėgauti gamtos teikiama ramybe, keliaujant namų takais. Rutina, skubėjimas ir nepastebėjimas aplink save supančio grožio. Žygio pavadinimas namų takais kilo iš pajautimo. Kaunas- mano miestas, mano namai. Norėjosi būti savoje aplinkoje, neskubant grožėtis, kiekviena akimirka“- sako ėjikas.
„Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas gamtoje – gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su gamta. Kartais sunku suvokti kokia gali yra mūsų gamta, kiek joje ramybės ir tuo pačiu stiprybės. Šią naudą ypač pajutau išsiruošęs pasivaikščioti po šalia esančius, namų takelius, tačiau netikėtai atradus kupinas lietuviško kraštovaizdžio vietas“- sako D. Kindurys.
