Kultūra Žmonės

Ben J. Riepe: „Viena priežasčių, kodėl perkuriu spektaklį, yra tvarumas“

„Nors keturiolika metų neatrodo toks didelis laiko tarpas, tačiau pokyčiai yra neįtikėtini“, – sako vokiečių choreografas Ben J. Riepe, sugrįžęs į Kauną labai netikėtai ir nedažnai pasikartojančiai progai: tam, kad kartu su šokio teatru „Aura“ iš naujo sukurtų 2007 m. pastatytą spektaklį „amour espace“. Kaip atrodys naujoji, papildyta patirtimi, žiniomis, pakitusia pasaulėžiūra ir savastimi spektaklio versija pirmieji galės pamatyti Kauno žiūrovai – lapkričio 7 dieną Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje naujoji „amour espace“ versija „Meilės Erdvė | amour espace 2021“ apjungs gyvą muziką ir sodrią šviesų, garso bei atlikimo atmosferą, suteiksiančią žiūrovams itin juslinę patirtį, išryškinsiančią realybės skaitmeniniame amžiuje elementus ir, palyginus su 2007 m. versija, atskleisiančia labiau intuityvų, fizinį ir gyvulišką atlikimo būdą bei judesį.

„Viena priežasčių, kodėl sugrįžau perkurti spektaklio yra tvarumas“, – neslepia Ben J. Riepe. – Stengiuosi mažinti naujų darbų skaičių – užuot tą daręs ieškau kitų būdų ir priemonių, kaip giliau pažiūrėti į tai, ką jau sukūriau“.

– 2007-aisiais kartu su šokio teatru „Aura“ sukūrėte spektaklį „amour espace“. Šiandien į Lietuvą atvykote tam, kad jį perkurtumėte ir tam tikra prasme suteiktumėte naują gyvastį. Kokios to priežastys?

– Daugybę metų nešiojausi mintį perdaryti savo kūrinį, nes kartais mes sukuriame spektaklį, o jis, pavyzdžiui, nebūna parodomas tiek kartų, kiek reikėtų. Prisiminęs „amour espace“ idėjas supratau, kad tai labai svarbus darbas man ir mano darbo metodams. Gera prie jo sugrįžti, prisiminti akimirkas, kai nusprendžiau, kad noriu dirbti būtent taip, o ne kitaip. Šiame spektaklyje daugybė medžiagos ir priemonių, su kuriomis, panaudodamas kitus būdus, vis dar dirbu. Kita priežastis – kartais kuriant spektaklį vieni dalykai klojasi labai gerai, kiti – prasčiau. Ir beveik visada yra kažkas, ką manai, kad galėjai padaryti geriau. Smagu grįžti atgal ir panaudojant dabartines žinias tai patobulinti. Trečioji priežastis – tvarumo idėja menuose. Esame pernelyg įsukti į kapitalistinį pasaulį, kur nuolat turime kurti kažką naujo. Prieš keletą metų buvo laikas, kai per metus sukūrėme 5-6 pasirodymus. Tokių pasirodymų gyvavimo laikas labai trumpas ir nemanau, kad tai labai gerai. Stengiuosi mažinti naujų darbų skaičių ir vietoj nerti giliau, naudoti kitus būdus ar priemones, perkurti, peržiūrėti anksčiau sukurtus darbus. Labai dažnai tęsiu, vystau toliau pradėtus kūrinius.

– Kodėl sugrįžote būtent prie šio spektaklio?

– Jame labai daug elementų, su kuriais šį sezoną pradėjau dirbti, pavyzdžiui, dainavimas, darbas su kvėpavimu. Įdomu tai, kad kūrinys, kurį kuriu dabar, po keturiolikos metų, susideda beveik vien tik iš dainavimo ir kvėpavimo, kylančio iš kūno. Kad pasiektum pačią esmę, reikia stipriai sumažinti išorinius dalykus. Kita priežastis – man patinka šis spektaklis. Jis kompleksiškas ir labai gražus, todėl tiesiog noriu pamatyti jį dar kartą (juokiasi).

– Pirmasis „amour espace“ spektaklis buvo sukurtas beveik prieš penkiolika metų –  nemažą laiko tarpą, per kurį gali pasikeisti daugybė dalykų: požiūris į šokį, darbo stilius, pagaliau, pati meilės samprata. Kokius pokyčius pastebėjote pats?

– Nors tie keturiolika metų neatrodo toks didelis laiko tarpas, tačiau pokyčiai yra neįtikėtini. Tuo metu buvo pati mano karjeros pradžia. Labai pasikeičiau tiek aš pats, tiek mano gyvenimas, darbo stilius, požiūris į meną, pasaulį. Galiausiai, pats pasaulis pasikeitė neatpažįstamai. Todėl normalu, kad medžiaga, su kuria dirbu, irgi neišvengė pokyčių. 

Dabar esu brandesnis kaip menininkas, mano darbas labiau išplėstinis – nuo vien tik šokio ir labai choreografinių darbo metodų perėjau prie dainavimo, kvėpavimo, somatinių praktikų naudojimo, tyrinėjimų, ką reiškia būti žmogumi, gyventi šiame pasaulyje, kas yra sąmonė. Šios temos man, kaip choreografui, irgi kilo iš kūno. Taip pat pakito mano ir pasaulio sąveikos būdai, taip pat ir menine prasme. Žinau, kad šių užuomazgų manyje buvo ir seniau, tik aš jų nepastebėjau (šypsosi).

– Kalbėdamas apie grįžimą prie „amour espace“ palietėte labai įdomią temą – tvarumą mene.

– Man tai labai svarbu. Nebegalime gyventi taip, kaip iki šiol – pasaulis ir krizės (pandemija, klimato pokyčiai) puikiai tą patvirtina. Ir kai sakau „mes“, turiu galvoje ir save patį, nes paskutinius penkiolika metų po visą pasaulį su savo darbais skraidžiau kaip beprotis. Ir nors visada stengdavausi kuo ilgiau pasilikti vienoje vietoje, kūriau daugelyje šalių: Brazilijoje, Indijoje, Kinijoje ir t.t. Žinoma, aš labai daug ko iš to išmokau: naujų požiūrių, perspektyvų, metodų, kuriais su menininkais dalindavausi vasaros mokyklose. Tačiau meno pasaulis gyvena pagal rinkos, kuri yra labai kapitalistinė, taisykles: viskas turi būti geriau, greičiau, aukščiau, daugiau ir panašiai. Mes nuolat norime kažko naujo, egzotiško, tarptautinio, tuo pat metu visiškai nevertindami vietinės aplinkos, kuri, šių krizių fone pasirodė esanti daug arčiau mūsų nei galvojame – mes turime jausti bendruomenę ir būti jos dalimi. Diuseldorfe aš esu vietinis menininkas ir dažnai turiu kovoti, kad išgyvenčiau. Tai labai keista, nes visur kitur aš esu tarptautinio lygio kūrėjas, kurio darbai yra labai gerai vertinami. Tačiau būti pripažintam savo šalyje ar mieste yra labai sunku, todėl stengiuosi tai pakeisti. Iš tikrųjų, vietinio menininko vertė yra labai didelė, nes jis arba ji yra čia, toje pačioje aplinkoje, gali bendrauti su bendruomene, daug dažniau dalintis savo darbais. Tarptautinis menininkas atvyksta ir išvyksta, jis prieš nieką neneša jokios atsakomybės. O vietinio menininko buvimas reiškia tęstinumą.

Taip pat egzistuoja didžiulis jėgos disbalansas kalbant apie meno politiką: kas nusprendžia, kas yra svarbu, kuris darbas yra geras, o kuris – blogas, kas gauna paramą, matomumą. Vyksta galios žaidimai, o menininkas jos turi mažiausiai. Dabar menininkai turi būti puikūs vadybininkai, administratoriai, mokėti pildyti paraiškas ir panašiai. Tas išsiblaškęs, chaotiškas menininkas jau seniai nebeegzistuoja ir tai, mano manymu, yra gerai. Šiame pasaulyje mums nebereikia genijų.

– Spektaklis užčiuopia ir skaitmeninį pasaulį. Kaip jis veikia šokį?

– Jis labai jaučiamas judesy ir atlikėjų sąveikoje vienas su kitu. Egzistuoja tarsi trys lygmenys: žmogiškasis, gyvuliškasis ir trečiąjį galime vadinti robotiškuoju bei įsivaizduoti, kad tai žmonės, turintys implantų, įtvirtinę juos savo kūne tam, kad būtų geresni, greitesni, stipresni – tam tikri hibridai. Visi judesiai yra hibridiški, turintys šiuos aspektus. Prie temos priartėjau palaipsniui ir kas mane labiausiai domina šiuo metu, tai kaip mūsų fizinis kūnas – veikiamas gyvenimo būdo, vaistų, maisto ir panašių dalykų – gali veikti mūsų pasaulio patyrimą.

Skaitmeninis pasaulis mums daro didelę įtaką ir jis vis labiau artėja prie kūno, kol galiausiai atsidurs jame. Anksčiau turėjome ekraną namuose, dabar nešiojamės jį kišenėje. Jau dabar analoginis ir skaitmeninis pasauliai nebėra atskiri – jie sąveikauja. Todėl aš stengiuosi suprasti realybės, siurrealybės ir skaitmeninės realybės ryšį.

– Neabejoju, kad yra žiūrovų, mačiusių pirmąją „amour espace“ versiją, kurie ateis pažiūrėti antrosios. Kaip manote, kaip jie ją priims?

– Norėčiau su jais apie tai pasikalbėti (juokiasi). Tikrai būtų labai įdomu, nes per tą laiką jie irgi pasikeitė ir tas labai smagu. Žinome, kad atmintis dažniausiai nėra tiksli. Kuo daugiau galvojame apie vieną ar kitą prisiminimą, tuo labiau jį keičiame. Įdomu, ką spektaklis tiems žiūrovams reiškė tuo metu ir ką reiškia dabar. Man tai svarbu, nes „amour espace yra mano ryšys su Lietuva ir su „Aura“.

– Kas jums pačiam yra „amour espace“?

– Pavadinimas yra prancūziškas ir jis reiškia meilę bei erdvę, bet tai nėra meilės erdvė (tada turėtų būti „espace d’amour“). Pavadinimas – tai ne romantiška mintis apie meilės erdvę, o tiesiog du žodžiai, turintys labai priešingas reikšmes ir labai asociatyvūs man. Meilė yra jausmas, kažkas, ko iki galo negalime paaiškinti ir apibūdinti. Tiesa, kalbėti apie meilę ir meną yra labai senamadiška. Gal todėl, kad kalbėdami apie meilę visada įsivaizduojame tą romantišką pusę. Tačiau dabar mes kalbame apie daug daugiau: meilę, rūpestį savimi, rūpinimąsi kitais. Pasaulyje meilė galbūt dar tebėra truputį romantiška, bet man atrodo, kad ji yra visa ko pagrindas ir tai svarbiausia.

Ir tada mes turime erdvę, kuri yra viskas ir kartu niekas. Erdvė egzistuoja visur: aplinkoje, tarp mano rankos ir kūno, tarp dviejų žmonių, kurią jie stengiasi sumažinti, o kartais – ir padidinti. Mes visada esame užėmę tam tikrą erdvę, patiriame erdvės problemą Žemėje, bet tuo pat metu stengiamės išeiti į erdvę už jos ribų. Todėl man atrodo, kad erdvė yra esminė mūsų egzistencijos dalis. Dar yra saugi erdvė arba erdvė susitikti. Meilė ir erdvė yra labai priešingi pasauliai ir norėjau per jas kalbėti apie neįmanomus dalykus. Kūno kalba kartais gali pasakyti mažiau nei žodžiai, bet, dažniausiai, ji pasako daug daugiau.

Parašykite komentarą