Kauno antikvaras Aidas Arbačiauskas sendaikčiais domisi ir juos kolekcionuoja nuo pat vaikystės – jau daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dabar jo kolekcijoje šimtai eksponatų, o didelė dalis jų vienaip ar kitaip susiję su Kaunu ar jo istorija. Neįtikėtina, bet A. Arbačiauskas išsaugojo ir patį pirmą eksponatą, nuo kurio viskas prasidėjo – prieškario laikų vaistų buteliuką. O labiausiai jis didžiuojasi populiaraus tarpukario Kauno burmistro Jono Vileišio laikrodžiu.
Šimtamečiai batai
Greta antikvaro namų įsteigtame antikvariate – šimtai įvairiausių eksponatų. Didelė dalis jų mena tarpukario laikus ir yra susiję su Kaunu ir jo istorija. Nemažai istorinių daiktų pašnekovas įsigijo ir Kaune jau daugiau kaip dešimtmetį vykstančiame senturgyje „Laiko ratu“.
„Stengiuosi nepraleisti nė vieno turgaus, kurie vyksta tris kartus per metus. Visada atvykstu anksti, dar iki 8 val., kol patys geriausi perliukai dar neišgraibstyti. Įsimintiniausi dalykai, kuriuos per keletą pastarųjų metų pavyko įsigyti šioje mugėje – 1924 m. pagaminti moteriški batai, Art Deco stiliaus kavos servizas, keletas aukštos vertės antikvarinių sidabrinių įrankių, originalios medinės tarpukario laikų „Volfas Engelman“ alaus statinės“, – pasakojo antikvaras.
Pasak jo, šimto metų senumo avalynės Lietuvoje yra išlikę nedaug, todėl minėti moteriški batai, pagaminti Rygoje, yra vienas retesnių eksponatų. Dėl to juos buvo galima pamatyti ir prieš metus Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. ir P. Galaunių namuose vykusioje Kauno inteligentijos apdarų ir aksesuarų parodoje „Kasdienybės geometrija. Apie rėdymosi meną tarpukariu“.
Art Deco servizas ir sidabriniai įrankiai
Autentiškas Art Deco stiliaus čekoslovakiškas kavos servizas taip pat gerai atspindi to meto kauniečių gyvenimą. Čekoslovakijoje pagaminti indai tada buvo populiarūs Kaune ir tokį ar panašų buvo galima rasti daugelio turtingesnių kauniečių namuose. Šis servizas 2017 m. dalyvavo parodoje „Kaunas. Art Deco. Nostalgija ir spindesys“.
„Labai džiaugiuosi šiuo pirkiniu. Gražus, patogus, kokybiškas ir net patys šiuo metu jį naudojame tam tikromis progomis. Turiu dar porą išskirtinių įrankių, kuriuos neseniai pavyko rasti Kauno senturgyje: aukštos prabos sidabrinė mentelė tortui ir Samuelio Edelšteino dirbtuvėse Klaipėdoje pagamintos sidabrinės žnyplės pyragaičiams. Tai buvo pirmasis sidabro gaminių fabrikas Lietuvoje, jo gaminiai buvo gerai žinomi ir vertinami mūsų šalyje. Deja, nacistinei Vokietijai 1939 m. užgrobus Klaipėdos kraštą, S. Edelšteinas turėjo persikraustyti į Kauną. Vos spėjo perkelti čia gamybą, ištiko sovietinė okupacija, vėliau nacistinis režimas, todėl 1940 m. fabrikui teko nutraukti veiklą“, – pasakojo A. Arbačiauskas.
Daiktai – filmuose, reklamose, muziejuose, teatre
Tačiau jam patys svarbiausi daiktai kolekcijoje – paprastas prieškario vokiškų vaistų buteliukas, kurį rado vaikystėje tarp išmestų daiktų ir įžymiojo Kauno burmistro Jono Vileišio laikrodis.
Pirmasis svarbus dėl to, kad susidomėjimas sendaikčiais būtent nuo jo ir prasidėjo. „Kažkaip man pasirodė jis įdomus, nuo to laiko visada atkreipdavau dėmesį į visokius senus daiktus. Po truputį pradėjau kolekcionuoti, įsigydavau šen bei ten. Daug metų dirbau pareigūnu probacijos tarnyboje, bet šitas pomėgis visada ėjo greta, o dabar tik tuo ir užsiimu“, – sakė pašnekovas.
Dabar pas A. Arbačiauską užsuka ne tik kolekcininkai, investuotojai, bet ir filmų, reklamų kūrėjai, fotografai, teatrų, muziejų atstovai, kurie nuomojasi ar perka reikalingus daiktus.
Burmistras laikrodžio nepasiėmė
Tačiau yra tokių eksponatų, kurių antikvaras neparduoda. Tarp jų išsiskiria didžiulis pastatomas tarpukario laikų laikrodis, dabar puošiantis pašnekovo namų interjerą. Šis laikrodis anuomet priklausė įžymiajam Kauno burmistrui Jonui Vileišiui.
„Tai vokiškas firmos „Mauthe“ laikrodis, o medinė jo apdaila padaryta Lietuvos meistrų. Prieš pat prasidedant okupacijoms J. Vileišis davė šį laikrodį pataisyti meistrui. Bet tada prasidėjo sumaištis, karas, daug burmistro giminaičių buvo ištremta į Sibirą. Tai neprisidėjo prie jo sveikatos ir jis 1942 m. mirė. Laikrodžio jis taip ir nepasiėmė, o vėliau jis atsidūrė pas Lietuvos kariuomenės karininką Praną Urbonavičių, kur sulaukė šių dienų.
Iš jo šį išskirtinį laikrodį prieš dešimtmetį ir įsigijau. Jau buvo norinčių jį pirkti, bet aš jo neparduodu. Tai – man turbūt pats svarbiausias kolekcijos eksponatas, turintis išskirtinę istoriją, sąsajas su žymiu žmogumi ir labai džiaugiuosi, kad galiu kasdien jį matyti savo namuose“, – aiškino A. Arbačiauskas.
