072501
Karyba

Algirdietis – batalionui, batalionas – Algirdiečiui

„Papuolei čia – didžiuokis, nepapuolei – džiaukis” – vienas posakių, kartais girdimų apie Sausumos pajėgų brigados „Geležinis vilkas” Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuoto pėstininkų batalioną ir ne iš piršto tokie posakiai laužti. Tarnyba čia nelengva, gal kartais net labai sunki, bet įveikti sunkumai ir Vilkų gaujos dvasia priverčia didžiuotis. Kovingumas, ryžtas, charakteris pas Algirdietį tikrai ne antrame plane, tačiau ir Vilkų balsu užstaugiantys vyrai yra tokie patys kaip Tu ar aš – žmonės, einantys kartais nelengvą kelią, kurį jie vieni temato. Kokia Algirdiečio vardo kaina? Kuo šis vardas įpareigoja ir ką jis duoda jaunajam, vos devyniems mėnesiams užsukusiam kariui ar tam, nutarusiam likti ilgiau? Žvilgsnis pro rakto skylutę ne vien į pėstininką. Iš pirmų lūpų, atvirai ir be pagražinimų, tiesiai iš lauko taktikos pratybų „Aršus Vilkas 2020″.

Ltn. Andrius Juozelskis, pratybų stebėtojas-vertintojas: „Šiame batalione ypatingas dėmesys skiriamas karių kovingumo stiprinimui, kokybiškam koviniam rengimui ir parengties išlaikymui. Nuo ankstyvo pirmadienio ryto prasidėjusiose pratybose NPPKT kariai ir jų vadai turėjo įrodyti, kad geba atlikti gynybos bei puolimo operacijas, kam treniravosi šaukimo metu. Man, stebint iš šono ir vertinant, bendraujant su jaunaisiais Vilkais, tikrai neatrodė, kad šiose pratybose patirtas nuovargis būtų buvęs labai dideliu iššūkiu. Visas užduotis padaliniai įveikė, nors jų buvo daug ir ne visos jos buvo duotos patogiu laiku ar patogioje vietovėje. Tai rodo aukštą visų lygių vadų pasirengimą ir jau spėtą tarnyboje įgyti patirtį. Karių akyse matomas užsidegimas mūšio metu ne vieną kartą sukėlė norą ir pačiam prisijungti prie padalinio. Vien tai, kad padaliniams suteikiant nuostolius kariai klausė, kada „nukautieji” galės grįžti ir prisijungti prie savo skyriaus ir tęsti užduotis rodo, kad šiame batalione kariai susirinkę ne dailiai vaikščiot ir gražiai atrodyt, o treniruotis, tobulėti ir kovoti vardan Tos.”

Srž. Povilas Kozlovskis, pėstininkų skyriaus vadas: „Netrukus bus mažas 10 m. jubiliejus, kaip tarnauju Tėvynei. Su motyvacija būna visaip, būna visko, bet pailsi, atsigauni ir ji vėl atsiranda. Kai žmogus dirba mėgstamą darbą, jo daug motyvuoti nereikia.
Vykdydamas skyriaus vado pareigas turiu būti netik motyvuotas pats, bet ir motyvuoti savo karius. Tai nelengvos pareigos norint paprastą žmogų paversti kariu. Paslaptis paprasta – elgiuosi su savo pavaldiniais žmogiškai. Nebaudžiu jų už bet ką, o jei baudžiu už prasižengimus, kartu baudžiu ir save, kad neišmokiau kario – atsispaudimus darome kartu ir geriname savo fizinį pasirengimą. Tai labai svarbu kariui – daugelis užduočių reikalauja fizinės ištvermės ir pasiruošimo. Kartais net lieku ilgiau po tarnybos valandų ir su kariais einame drauge sportuoti. Ir tai vyksta be prievartos, nes veikiame ką nors įdomesnio nei kasdieninio sporto metu, pvz. pasiboksuojame su apsaugomis miške. Tuo pat metu ir aš kažką išmokstu, ir jiems laikas įdomiau praeina. Norint gauti rezultatą reikia nemažai pastangų, o kai matai, kad tavo sistema veikia,- tai didžiausias džiaugsmas. Kai kariai mato, kad vadas rūpinasi jais, jie į tai reaguoja ir patys stengiasi, rezultatai kyla.
Man svarbu, kad karys nebijotų savo vado kai nori paklausti ar prašyti kažko – visi mes esam žmonės, paspaudžiame vieni kitiems ranką, tiek vadai, tiek pavaldiniai, už tai jaučiu jų pagarbą. Buvau nustebęs, eidamas Vilko taką, koks palaikymas yra mano užnugaryje, nes aš palaikau juos. Kai jiems sunku, kai jie brenda per pelkę, aš brendu pats pirmas, rodydamas pavyzdį ir juos palaikydamas ir tai duoda rezultatą. Jei po užduoties gaunu apdovanojimą, džiaugiamės visi drauge, nes mano sėkmė priklauso nuo jų. Kilus neramumams mes visi atsidursime vienoje fronto linijoje ir ten viskas gali atsiliepti, tad pagarba vienas kitam yra labai svarbi.”

J. eil. Dominykas Nenorta, Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) karys: „Visą savo gyvenimą noriu sieti su kariuomene. Kadangi girdėjau, kad Algirde „drožia”, nutariau, kad tai tobulas tramplinas mano karjerai ir gyvenimo keliui. Sunku plačiai pasisakyti apie lūkesčius, nes nelabai daug jų turėjau. Yra dalykų, kurie nuvylė, yra kurie paskatino džiaugtis, kad čia esu – teko paragauti tikros pėstininko duonos su puikiais skyrių vadais ir vyr. šauliais, kurie kantriai visa tarnybos laiką stengėsi įskiepyti manyje tikrą Algirdinį ir tikrą Vilką. Tarnyba davė gerą startą ir žinių bagažą, kurio prireiks tolimesnei tarnybai PKT gretose. Mane visuomet lydės šio bataliono prestižas, kompetentingų vadų mokymai ir daugybė pratybų, kurios reikalavo kovos ne tik su priešu, bet su savimi pačiu.”

J. eil. Eimantas Lūža, NPPKT karys: „Mano kelionė kariuomenėje prasidėjo po daugelio metų grįžus iš užsienio. Ieškant naujos pradžios kariuomenė buvo akivaizdus pasirinkimas. Ji man suteikė laiko viską apgalvoti, adaptuotis ir net atrasti naują karjeros kryptį. Mane nustebino tai, kiek įvairovės yra kariuomenėje, aibė darbo sričių ir įvairių kursų. Ilgą laiką dvejojau, bet dabar, kaip daugelis kitų NPPKT karių, noriu likti tarnauti. Su tuo man labai padėjo vadai, kurie noriai dalijosi savo patirtimi, žiniomis, davė patarimų. Tarnaudamas Minosvaidžių būryje, Sunkiosios ginkluotės kuopoje, gavau išbandyti daug naujų dalykų ir patirti įspūdžių, o svarbiausia – tapau vairuotoju ir vairavau šarvuotį M113. Bendrai paėmus, tarnyba suteikė man galimybę geriau įsitvirtinti grįžus į Lietuvą ir pasiruošti ateičiai. Ji mane nukreipė galima nauja karjeros kryptimi, davė laiko viską apgalvoti ir suplanuoti. Manau, kad daugeliui jaunų žmonių ši unikali patirtis galėtų padėti priimti svarbius sprendimus gyvenime, kuriems reikia laiko apmąstyti.

Gr. Andrej Danilčenkov, Tiesioginės paramos kuopos karys: „ Nuo maisto iki kuro, šaudmenų ar inžinerinių bei ūkinių priemonių. Kitaip tariant, logistika yra visa ko pamatas – karį reikia pamaitinti, kario vairuojamas šarvuotis ar sunkvežimis sugenda ir jį reikia evakuoti iš mūšio lauko, remontuoti. Gynybiniams įtvirtinimams reikės medienos ar vielos, kariui reikės kompaso ar žibintuvėlio ir visa tai – logistų atsakomybė ir atsakomybės sričių logistikoje yra labai įvairių. Skirtingų transporto priemonių vairuotojai, remonto specialistai, sandėlininkai, maitinimo, ginkluotės specialistai ir kt. Be jų negali funkcionuoti ne tik kovinės kuopos, bet ir patys logistai vieni be kitų funkcionuoti negali. Kartais galima nugirsti, kad logisto tarnyba labai lengva tačiau jo, net geriančio kavą, galvoje nuolat verda skaičiai, materialinės vertybės, ataskaitos… Tai didelė atsakomybė. Būtent atsakomybė, ūkiškumas, kruopštumas, organizuotumas, bendravimo įgūdžiai – tos pamatinės gero žmogaus, gero bet kokios specialybės kario savybės leidžia vadintis geru logistu.”

Gr. Janina Arnatkevičiūtė, ryšininkė: „Ko aš čia dar nemačiau? Turbūt kad viską mačiau – ir apkase miegojau, ir baloj gulėjau, ir granatsvaidį nešiau, ir paliovkę (lauko kabelis, red. past.) vyniojau… Ir savanoriuose tarnavau, ir BKM‘ą baigiau, ir trečioj kuopoj buvau. Būdama ryšininke išmokau varžtus sukti, gręžti, pjauti, montuoti, išmokau kaip kompiuterį išsirinkti, interneto planą kokį pasirinkti – patarimų daug nebeprireikia. Tam, kad batalionas turėtų veikiantį ryšį iššūkių kyla ne tiek daug, o ir tie dažniausiai priklauso ne nuo asmeninių įgūdžių, o nuo išorės veiksnių – oro, debesuotumo, spinduliuotės, technikos gedimų, atstumo… Ar norėčiau būti kažkur kitur? Veikiausiai ne – norisi tobulėti ir kuo daugiau sužinoti savo srityje, nebūti tuo, kuris maišo kolegoms, būti tuo kurio klausia, o ne tuo, kuris klausia. Norint būti geru ryšininku reikia pirmiausia, galvos ant pečių ir daug mokytis, nebijoti paklausti ir domėtis. Pati nors ir visai atsitiktinai, kaip avantiūrą, esu baigusi Ryšininkų mokyklą Kaune ir esu kompiuterinių tinklų derintoja, bet ryšininku tapti gali ir nebaigęs nieko specifinio (tik pasiruošęs būk viskam). Visko galima išmokti net ir nesidomėjus kompiuterija ar technologijomis. Tiesa, besidomintiems, žinoma yra lengviau.”

J. eil. Paulius Vaitkevičius, NPPKT karys: „Algirdo batalione NPPKT kariai yra ruošiami tame pačiame, aukščiausiame lygyje, kaip ir PKT kariai. Esame tie, kurie pasiruošę susitvarkyti su plačiausio spektro uždaviniais, tad turime CBRN (cheminės, biologinės, radiologinės, branduolinės apsaugos) skyrių, kuriame atlikau savo tarnybą. Esame kaip iš filmų apie masinio naikinimo ginklus – apsivilkę apsauginiais kostiumais ir dujokaukėmis. Turime moderniausius taršos aptikimo ir nustatymo prietaisus. Galime veikti staigiai dėl masinio naikinimo ginklų grėsmių, turime priemones švarinimui. Džiaugiuosi, kad gavau galimybę dalį tarnybos atlikti būtent čia. NPPK tarnybai einant į pabaigą šis mano „išmėginimas savęs kariuomenėje” privertė susimąstyti – gal pagaliau esu ten, kur ir toliau turėčiau būti. Galiu drąsiai teigti, kad tarnybos pabaigoje jau esu ne tik fiziškai sustiprėjęs, bet galvoje turiu ir didelį žinių bagažą. Ar jį galėčiau pritaikyti civiliniame gyvenime – manau, kad dalį žinių būtų galima. Žinau kokia radiacijos dozės galia pavojinga, arba kiek laiko galiu išbūti nepakenkęs mirtinai sau radiologiškai užterštoje aplinkoje. Žinoma, tam būtų gerai turėti su savimi dozimetrą. Arba jeigu įvyktų pramoninės gamyklos avarija, kurioje talpinamos pramoninės toksiškos medžiagos, žinočiau į kurią pusę efektyviausiai būtų trauktis. O galbūt civiliniame gyvenime būtų ne pro šalį turėti asmeninį CBRN apsaugų rinkinuką, tada nereikės įsirenginėti savo namų kieme bunkerio (autorius pokštauja). Taigi, CBRN specialistas turi žinių ne tik apie taktišką judėjimą, bet ir apie chemiją, fiziką. Ši profesija įdomi ir įtraukianti, nes to mokyklose nemoko, o tai dar labiau intriguoja.”

Srž. Augustinas Januškevičius, skyriaus vadas: „Prieštankinio būrio kasdienybė – pastovus ruošimasis naujiems iššūkiams remiant pėstininkų kuopas. Kaip paramos vienetas, šis būrys gyvena nei kiek ne lengviau nei pėstininkai ar kiti padaliniai, kurie akis į akį mūšio lauke kontaktuoja su priešu. Prieštankinis būrys atlieka daug nematomo darbo, pavyzdžiui stebėjimas iš priešakinių pozicijų, belaukiant priešo technikos puolimo. Tam nueiname ne vieną kilometrą, kad atrastume kuo geresnes pozicijas, prie kurių kuo tyliau prijudame atakos metu. Ir tai įmanoma tik judant pėsčiomis. Kartais laukdami tik vienintelio prieštankinės sistemos Javelin šūvio nemiegame ištisas naktis, o po to skubiai atsitraukiame. Mano manymu, esame batalione vieninteliai, vaikštantys ant žemės ir galintys priešo techniką naikinti vienu vieninteliu šūviu, kas yra pasididžiavimas ir atsakomybė vienu metu. Kaip skyriaus vadą mano skyrius mane skatina kuo labiau stengtis ir tobulėti, iš pratybų pasiimti kuo daugiau patirties, nesustoti vietoje ir nuolat judėti į priekį.”

Šaltinis: Lietuvos kariuomenė
Autorius: gr. Ieva Dzevaltauskaitė-Kartanienė

Parašykite komentarą