Paulius Tamolė – aktorius ir režisierius, trijų vaikų tėtis, skautas, šaulys, o dabar – ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų 801-osios nekinetinių operacijų kuopos karys. Paulius pasakoja apie tai, kokias žinias įgijo Savanorių pajėgose, kaip sekasi teatrą suderinti su tarnyba kariuomenėje ir ką pasakytų tiems, kurie dar svarsto, ar jau metas mokytis ginti Tėvynę bei įgyti pilietiniam pasipriešinimui būtinų įgūdžių.
Kai prasidėjo 2014 metų įvykiai Ukrainoje, supratome, kad reikės ruoštis. Taip tarp draugų susidarė branduolys žmonių, kurie vieną dieną davė priesaiką ginti, aukoti savo gyvybę vardan Lietuvos. Visi mes pradžioje tapome šauliais. Kas tie mes? Mes – tai reklamos, kūrybos, žiniasklaidos žmonės, turime savo rate ir šoferį – Benediktą Vanagą. Susitikome visi Lietuvos šaulių sąjungoje, į kurią su dar trimis broliais atėjau iš Lietuvos skautijos. Aš vienintelis iš teatro, nors dabar 801-joje KASP NOKo (Krašto apsaugos savanorių nekinetinių operacijų) kuopoje jau sutikau vieną kolegą, o Šaulių sąjungoje teatro žmonių tikrai yra daugiau.
Iš kur gimė poreikis mokytis ginti Tėvynę? Iš šeimos ar iš vidinio supratimo?
Taip, šeimoje būta svarbių momentų. Močiutė pasakojo prieš miegą istorijas apie partizanus… Tuos pasakojimus girdėjau, kai dar buvo sovietiniai laikai, po to buvo Atgimimas. Bet didžiausią įtaką man padarė skautai. Šūkis „Dievui, Tėvynei, artimui” labai aiškiai suformavo vertybes. Čia sutikau draugus – tris brolius skautus, kurių dėka vėliau tapau šauliu, dar vėliau – visi kartu tapome kariais, tarnaujančiais KASPe. Būtent skautams esu dėkingas už tai, kad suformavo mane, už žinojimą, jog pasaulį po savęs reikės palikti truputį gražesnį nei jį radau. Kad, broli, yra laikas, kai tau duoda, bet ateis laikas, kai duoti reikės tau. Skautų savanorystė yra paremta dalijimusi – yra laikas, kai tau duoda broliai ir sesės, bet ateina laikas, kai tampi vyresniu ir tuomet turi gražinti. Be šito „gauti ir duoti” mūsų gyvenimuose niekas nevyksta. Tai amžini mainai.
Kai atėjau į Lietuvos šaulių sąjungą, supratau dar vieną dalyką. Žiūriu per pratybas į tuos 300 šaulių, į tuos nuostabius 300 brolių ir seserų, ir matau, kad jie visi turi, ką prarasti – šeimą, verslą, karjerą, pripažinimą… Visa tai ir sudaro žodį Tėvynė. Visa mūsų istorija rodo, kad ne duoną ir ne bites mums reikia mokytis auginti, o imti šautuvą ir mokytis šaudyti. Mums reikia mokytis ginti. Nori taikos – ruoškis karui.
Su tais bendraminčiais aš ir keliauju tuo ruošimosi keliu. Po kiekvienų pratybų palinkime vienas kitam: „Broliai, tikėkimės, kad mums to niekada neprireiks”.
Paminėjote mainų sistemą gyvenime – kad gautum, turi duoti. Aktorystė ir režisūra – ką ji duoda KASP? Kaip įdarbinate teatro, aktorystės žinias, tarnaudamas kariuomenėje?
Principai visur yra vienodi. Jeigu mes, aktoriai, norime sukurti gerą spektaklį, turime daug repetuoti. Jeigu norime padaryti kariuomenę stiprią, reikia daug drilinti. Sportininkams – treniruotis. Viskam reikia ruoštis. Tą labai puikiai suprantu. Taip pat žinau, kad karys turi ne tik mokėti kariauti ginklu, bet ir mokėti kariauti žodžiu, turi įkvėpti kitus – čia tikrai praverčia aktorystės žinios. Juk vado įsakymo skelbimas yra tobulas monologas, kurį sakai savo kariams. Tik teatre – vaidini ir įsivaizduoji, o čia – žiūri kariams į akis. Dalinuosi oratorystės, viešojo kalbėjimo žiniomis. Yra civilių ir karių bendradarbiavimo kuopa – mokau, kaip bendrauti, kaip nusiteikti, kaip tam ruoštis, juk tai irgi tam tikras nusiteikimas vaidmeniui.
Kita vertus, kariuomenėje yra labai daug čia ir dabar buvimo. Tas čia ir dabar – tai taip pat vienas iš pagrindinių scenos principų. Jeigu pratybų metu budėdamas poste kur nors mintimis nuklysi, žiūrėk – jau priešas prie tavęs stovi. Visąlaik turi būti budrus. Lygiai taip pat turi būti budrus ir scenoje. Jeigu užmigsi, pražiopsosi eilutę, po tavęs replikos nepasakys tavo kolega, iširs spektaklio ritmas. Dėsniai teatre ir kariuomenėje yra labai, labai panašūs.
O kokias patirtis iš kariuomenės atsinešate į teatrą, atliekant vaidmenis ar režisuojant spektaklį?
Patirtys kariuomenėje duoda labai daug naudos. Ir aktorius, ir karys turi turėti puikiai paruoštą kūną. Be to, aš atpažįstu labai daug scenos judesio kariuomenėje – pavyzdžiui, granatos mėtymas, šliaužimas. Yra tokia meno rūšis buto – tai šokis, gimęs po atominės bombos sprogimo Hirošimoje. Jo esmė – arba labai labai lėtas arba labai labai intensyvus judesys. Atominė bomba – kraštutinis išgyvenimas, todėl ir scenoje siekiama kraštutinių judesių. Pavyzdžiui, žiūrovas nemato kaip šokėjas eina iš vienos scenos vietos į kitą, nematai, kaip tas žmogus juda, bet performanso pabaigoje šokėjęs būna į tą kitą tašką nuėjęs. Taigi čia kaip snaiperio sėlinimas – stovi pievoje, žiūri į jį, o snaiperis prieina prie tavęs nemačiomis. Taigi čia tas pats!
Teatras, šeima, vaikai, tarnyba KASP – kaip šios sritys dera jūsų gyvenime?
Svarbu mokėti planuoti laiką – yra momentų, kai statai spektaklį, yra momentų, kai eini į pratybas. Bandau padalinti save pagal tai, kas tuo metu yra svarbiausia. Esu savanorių pajėgose, todėl dažniausiai treniruojamės savaitgaliais. Kartais būna, kad išeinu statyti spektaklio ir neturiu laiko pratyboms, nesu pats pavyzdingiausias, stropiausias karys savanoris (linkėjimai mano kuopos vadui, jeigu skaitys). Tačiau galimybė tarnauti ir dirbti savo darbą – yra didelės vertės. Jaučiu, kad galiu ne tik gauti iš kariuomenės, bet ir duoti tai, ką žinau.
Žinios ir įgūdžių, kuriuos įgijote KASP. Ar klausinėja jūsų draugai, kolegos, ko išmokote Savanorių pajėgose, pratybose? Ką jiems pasakojate?
Tai taip! Prisimenu savo pirmąsias pratybas – tikrai prastai pasirodžiau „Rembo” filmų prisižiūrėjęs – mane labai greitai nušaudavo. Kol supratau, kol perkandau tam tikrus dėsnius. Pavyzdžiui, kad negali „užvirti”, nes jeigu „užvirsi” – eisi kaip drugelis į liepsną. Protas visada turi išlikti budrus. To tai tikrai išmoksti. Išmokau, kaip veikia ginklas. Jeigu ateis diena „X”, trauksim ginklus. Žinosim, kaip saugiklis nusileidžia, kaip ginklas iššauna, kaip nusitaikyti. Dabar aš jaučiuosi tikrai ramiau.
Ką pasakytumėt žmogui, kuris dar abejoja ar verta, ar reikia tokių žinių? Kodėl turėtume apsvarstyti galimybę atlikti tarnybą, įsijungti į savanorių pajėgas ar tapti šauliu?
Pirma, pasiskaitykite istorijos knygas! Argi jūs nematote, šalia ko mes gyvename? Jie visada ėjo, eina ir eis. Nežinau geresnės motyvacijos. Skaitykite knygas, darkart perskaitykite istorijos vadovėlius.
Antra, atsakykite į klausimą, ką darysite, jeigu Lietuvoje kažkas atsitiks? Visos sienos užsidarys. Ir ką veiksite? Kolaboruosite? Tada, kaip sako Šaulių sąjungos vadas, mes karą laimėsime ir ateisime pasiaiškinti.
Rimtai, pagalvokite apie dieną „X” ir atsakykite sau į klausimą, ką veiksiu aš? Nebūtinai reikia imti ginklą į rankas ir šaudyti, galbūt jūs – puikus žmogus, kuris dirba resursų, logistikos grandinėje? Dėl mūsų visų saugumo, kad jūsų nenušautų ar pats savęs neperšautumėte, ateikite pasimokyti, kaip tą daryti!
