Dažnai tenka važiuoti Raudondvario plentu ir tikrai ne vieną kartą už akių užkliuvo lankytiną objektą „Atominis bunkeris“ žymintis ženklas. Visuomet pamanydavau „kas čia?“, kad keistoka vieta muziejui ir vis pravažiuodavau… Tačiau natūraliai sulėtėjus gyvenimo tempui, atlaisvinus karantino taisykles ir muziejams vėl pradėjus laukti lankytojų, „Atominio bunkerio“ duris plačiau praverti nusprendžiau ir aš.
Atominis bunkeris įkurtas 6 metrai po žeme – civilinės saugos slėptuvėje. Jau leidžiantis laiptais pasijauti lyg laiko mašina keliaučiau laiku atgal, nes juk aplink matai įvairius tarybinius atributus: vėliavas, herbus, informacines lenteles, šūkius. Kad ir kaip mes džiūgautumėmės savo Laisve ir vengtume tų Tarybinių laikų, visgi jie mūsų šalies istorijoje buvo.
Atominio bunkerio muziejuje gausu slaptos sekimo įrangos bei prietaisų, kuriais naudojosi NKVD, KGB ir milicijos spec. tarnybos. Tai tikras KGB šnipų muziejus, kuriame eksponuojama slapto įsilaužimo ir slaptų kratų įrangą, KGB telefonai ir telefonų klausymosi bei pokalbių kodavimo įrangą. Muziejuje gausu nešiojamų slapto radijo ryšio priemonių, radijo siųstuvų ir imtuvų, ryšio blokatorių, pasiklausymo „blakių“ ir jų aptikimo prietaisų, slaptų diktofonų bei užmaskuotų slaptų video filmavimo kamerų. Dabartiniais spartaus technologijų augimo laikais labai įdomu tai palygint.
Labiausiai mane į prisiminimus nukėlė stomatologo kabinetas. Priminė, kaip dar mokyklose būdavo tokie kabinetai – net sienos tokios pat žydros spalvos, stiklinės spintelės, kuriuose laikomi visi instrumentai, dantų rovimo replės, grąžtai ir net žandikaulio skaldymo rankinis įrankis. Kas tais laikais taisėsi dantis, atsidūręs šiame kabinete, iš kart kažkur giliai galvoj girdi tą baisų gręžimo garsą, mato vis besisukantį grąžto trosiuką.
Labai nustebino ir didelė įvairiausių dujokaukių kolekcija. Galima išvysti apsauginę kūdikių kamerą bei dujokaukes arkliams. Pasak „Atominio bunkerio“ įkūrėjo J.Urbaičio, tai ne tik muziejaus pasididžiavimas, bet norint įsigyt kai kuriuos eksponatus teko nemažai pastangų įdėti – čia surinkta visa Lietuvoje naudotų dujokaukių kolekcija.
Muziejuje yra ir dvi skirtingos parduotuvės. Pirmoji importuotų – atvežtų prekių parduotuvė, kurioje gali rasti įvairiausių dalykėlių: nuo skalbimo miltelių, adatų, degtukų, cigarečių iki sėklų. Galima visas prekes apžiūrėti. Smalsu buvo pamatyti įvairiausių sėklų pakelių ir paskaityti aprašymus, patariančius, kada sėti, kada ir kaip sodinti bei šypseną sukėlė viena pastaba: sodinama alyvoms sužydus. Tokiose žydų parduotuvėlėse buvo pačios skaniausios, riebiausios silkės, net vadindavo stebuklingiausios silkės, kurių norėjo visi be išimties – ekspozicijoje net tai bylojanti didžiulė silkių statinė stovi.
Antroji parduotuvė yra Geležies sankrova-krautuvė-sandėlys ž tai kalviški vinys, svarstyklės, pjūklai, žibintai, tepalas, tabako pjaustyklės, lygintuvai, kavamalės ir kiti buities prietaisai. Pamačius, kaip atrodo jau patobulinta skalbimo mašina, net patikėti nebuvo galima – nieko panašaus į šiuolaikinę.
Muziejaus įkūrėjas pasakojo, kad seniau visos parduotuvėlės priklausydavo žydams, nes jie buvo pagrindiniai prekybininkai, geriausiai išmanantys šį verslą.
Taip pat J.Urbaitis pasidžiaugė, kad yra ir eksponatų, skirtų tarpukario laikotarpiui. Eksponuojami P.Rimšos, J.Zikaro darbai, taip pat susižavėjimą kelia dailininko nutapyta istorija ant durų, kurias jis slėpė ir saugojo po užuolaidom name prie Geležinkelio stoties.
Užvėrus muziejaus duris supratau, kad kiekvienas laikotarpis savaip žavus, savaip bauginantis ir turintis savų paslapčių. Kiekvienas laikotarpis į šalies istoriją įrašo savus puslapius.
