Miestas

Socialinio darbuotojo rytdiena: „pasmerkti“ tapti profesionalais

Šiomis dienomis švenčiame socialinio darbo profesijos dvidešimt penkerių metų sukaktį. Specialybė labai jauna, panašaus amžiaus būna ką tik aukštąjį mokslą baigęs ir magistro laipsnį įgijęs jaunuolis, nebijantis rizikuoti ir besidairantis, kur jam įsitvirtinti. Labai panašiai turbūt jaučiamės šiandien ir mes, socialiniai darbuotojai. Beje, jei jaunuolis norės tapti socialinio darbo doktorantu, turės rinktis studijas užsienyje – Lietuvoje doktorantūros neturime.

Toks Švietimo ir mokslo ministerijos požiūris į doktorantūros (t. y. specialybės sumokslinimo) reikalingumą atspindi ir visos visuomenės požiūrį į socialinį darbą. Vis dar esame laikomi bemoksliais pagalbos teikėjais ar tiesiog geraširdžiais žmonėmis. Nenuostabu, nes taip jau istoriškai susiklostė, kad pati profesija kilo iš geros širdies ir pagalbos prašančiajam. Manoma, kad socialinio darbo profesiją renkasi geri žmonės, ir jei jau pasirinko, tai ir turi dirbti tą darbą, nesvarbu kokios bebūtų sąlygos ar atlygis.

Tuo tarpu patys socialiniai darbuotojai savo profesiją mato šalia mokytojo, gydytojo ar psichologo. Teikiant socialines paslaugas reikia ne mažiau gebėjimų ir kompetencijų negu mokant, gydant kūną ar sielą. Beje, socialinio darbuotojo šiuo metu gaunama alga yra 30 procentų žemesnė nei mokytojo ir perpus mažesnė nei gydytojo.

Neturėdami doktorantūros studijų, negalime atlikti mokslinių tyrimų, sukurti savų metodologijų. O juk socialinės paslaugos yra labai individualios: priklauso nuo šalies, vietos, kurioje gyvena asmenys, gaunantys socialines paslaugas, nuo bendruomenės ir jos papročių, nuo visos socialinių paslaugų sistemos. Socialinių paslaugų prireikia neįgaliesiems asmenims, benamiams, vaikus auginančioms socialinės rizikos šeimoms, vienišiems žmonėms. Lankome žmones, šeimas, kalbame apie problemas ir ieškome būdų, kaip jas spręsti. Esame savotiški visuomenės nuotaikos „lakmuso popierėliai“ – sugeriame tas neretai neigiamas emocijas, kurios lydi mūsų globojamus žmones. Tuo būdu visuomenėje mažėja įtampos.

Kad paslauga būtų profesionali, orientuota į rezultatus, reikia turėti ir tam tikrus įrankius, kaip juos pamatuoti. Lietuvoje iki šiol neturime galimybės pamatuoti socialinių paslaugų kokybę, jų naudą tiek paslaugą gavusiam asmeniui, tiek ir visuomenei. Neturėdami namuose, dairomės kas yra pas kaimynus. Jau dešimtmetį Europoje veikia socialinių paslaugų kokybės sistema EQUASS (angl. The European Quality in Social Services). Tai būtent socialinėms paslaugoms teikti pritaikyta kokybės sistema. Pagrindinis jos privalumas – galime išmatuoti paslaugą.

Jei prireikia odontologo, renkamės tą, kuris profesionaliai sutaisys dantį, kirpėją renkamės pagal tai, kaip jis kerpa plaukus, bandeles perkame ten, kur jas skaniausiai kepa. O pagal ką žmogus renkasi socialinių paslaugų teikėją? Turėtume rinktis pagal tai, kiek, tarkime, reabilitacijos centras įdarbina žmonių. Arba – jei šitie nakvynės namai 75 proc. savo lankytojų per pusę metų suranda būstą, žmogus kreipdamasis žinos, ko jam tikėtis. Tai ir yra profesionalumas.

Deja, iki šiol Lietuvoje taip nedirbome. Kaip dažnai socialinis darbuotojas yra priverstas „krapštytis popieriuose“, pildyti nesibaigiančias formas. Per įvairias sukurtas tvarkas ir daugybės patikrinimų baimę iš akių pametame patį paslaugos gavėją – asmenį, dėl kurio esame ir kuriam turime padėti. Socialinis darbuotojas, būdamas profesionalu, turinčiu kuo įvairiausių  kompetencijų, jaučiasi neįgalintas, nes visa socialinių paslaugų teikimo sistema jį paverčia nurodymų vykdytoju, sraigteliu.

Visgi, per dvidešimt penkerius metus socialiniam darbuotojui atsibodo būti tuo sistemos sraigteliu ar „aptarnaujančiu personalu“. Socialinis darbas keičiasi, iš teikiamų paslaugų tikimasi profesionalumo, todėl laikas keisti požiūrį į pačią profesiją. Ir tą pokyčio įgyvendinimo iššūkį pasiryžę priimti patys socialiniai darbuotojai – teikiame paraiškas projektams, telkiame finansavimą, atvežame į Lietuvą naujus standartus, taikome naujas metodologijas.

Pagrindinis socialinių darbuotojų iššūkis – socialinės paslaugos turi prisidėti prie paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės gerinimo. Tai skamba labai gražiai. Deja, Lietuvoje netaikome moksliškai pagrįstų gyvenimo kokybės koncepcijų, nežinome, kaip pamatuoti gyvenimo kokybės pokytį. Patikslinsiu – iki šiol netaikėm. Jau metai kaip Lietuvoje diegiame EQUASS. Dvidešimt įvairias socialines paslaugas teikiančių įstaigų jau dirba pagal šią sistemą. Suplanuota, kad ją įsives dar 100 (iš viso Lietuvoje yra apie 500 įstaigų).

Beje, EQUASS šiuo metu diegiasi net ir tokios gerovės valstybės kaip Norvegija, Vokietija, Olandija. Kartu su mumis socialinių paslaugų kokybę nori kelti ir Estija, Portugalija, Graikija, Slovėnija, kitos šalys. Panašu, kad tokios sistemos reikia visai Europai. Dalyvaujant pirkimuose ar projektų konkursuose reikalaujama aiškių rezultatų. Tad paslaugos turi tapti aiškios ir išmatuojamos. Visos šios paslaugos vadovaujasi pagrindiniais EQUASS principais – lyderystės, kompleksiškumo, etikos, teisių, partnerystės, orientacijos į asmenį, orientacijos į rezultatus, nuolatinio tobulinimo, personalo profesionalumo, dalyvavimo.

Po ketverių metų kas penkta Lietuvos socialinių paslaugų teikėja veiks vadovaudamasi šiuo europiniu socialinių paslaugų teikimo standartu. Kokia to nauda? Sistema nesiūlo vienos koncepcijos, kurią reikėtų taikyti – ji leidžia pasirinkti, ką iš siūlomų gairių galima pritaikyti savo įstaigoje. Organizacija prisiderina prie standarto, bet ir pati įneša savo indėlį, pritaiko tą standartą sau. Svarbiausia tai, kad pradėjus veikti pagal šią sistemą, įstaiga gali pamatuoti rezultatą – kiek tavo paslaugos prisidėjo prie paslaugų gavėjų gyvenimo kokybės.

Ilgalaikėje perspektyvoje iš tikrųjų turėtų sumažėti benamių, daugiau žmonių įsidarbins. Būtent tame ir matome socialinių paslaugų profesionalėjimą. Žinoma, bet kokia sistema ar metodologija yra tik rėmai, gairės. Yra daug dalykų, į kuriuos valstybė turėtų lygiagrečiai kreipti dėmesį. EQUASS nepadidins atlyginimų, nesumažins darbo krūvio. Tačiau socialines paslaugas teikiančių įmonių nauda visuomenei taps labiau akivaizdi, ir tai pakeis tiek visuomenės, tiek ir Lietuvos socialinės politikos formuotojų požiūrį į socialinį darbuotoją.

Kas žino, gal po dešimties metų turėsime ir doktorantūros studijas. Atsiras mokslinių darbų, tyrimų, mūsų mokslininkai galės kurti savo šaliai pritaikytas metodologijas, o socialiniai darbuotojai bus orūs profesionalai, už savo darbą gaunantys adekvatų atlyginimą.

 Natalja Markovskaja, VšĮ „Valakupių reabilitacijos centro“ projektų koordinatorė

Parašykite komentarą