Naudinga žinoti

RVUL traumatologai: į gyvenimą grąžinti smarkias termines traumas patyrusius pacientus – misija įmanoma

103 gyventojas žuvo, 181 patyrė traumų – tokią liūdną praėjusiais metais gaisruose nukentėjusiųjų asmenų statistiką pateikia ugniagesiai. Šildymo sezoną, kai gyventojai ima kūrenti krosnis ir naudoti elektrinius šildymo prietaisus, su nerimu pasitinka ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) medikai, sakantys, kad kasmet į Ligoninę patenka keliasdešimt nudegusių pacientų, dalis jų – patyrę gilius sužalojimus, sunkiai suderinamus su gyvybe.

Apie pirmąją pagalbą nudegusiems ir tokių pacientų gydymą RVUL – pokalbyje su Terminių traumų skyriaus vedėju gyd. Vytautu Vaitkumi.

Daktare, kokią pagalbą jokio medicininio išsilavinimo neturintis žmogus galėtų suteikti apdegusiam pacientui?

Visų pirma, norisi žmonėms priminti apie priemones, kurių nereikėtų imtis. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti žymius terminius nudegimus patyrusio žmogaus nurengti, nes taip tik dar labiau galite jam pakenkti. Šiukštu, nereikėtų naudoti aliejaus, tepalų ar kitokių priemonių, kurias dažnai mėgstama taikyti nudegus buityje, pavyzdžiui, prisilietus prie karštos viryklės, ar apsipylus karštais skysčiais. Jeigu patyrėte tokius nedidelius buitinius nudegimus, siūlau pašaldyti nudegusią vietą po tekančiu šaltu vandeniu 20 minučių – taip nudegimo gylį galima sumažinti 1 proc.

Tačiau, jei nudegusi vieta yra didesnė nei plaštakos dydžio, reikėtų sunerimti, kadangi tai reiškia, jog žmogus nudegė 1 proc. kūno. O jeigu nudegusi vieta tapo nejautri, tai – dar aiškesnis signalas, kad kaip įmanoma greičiau reikia pasiekti gydymo įstaigą.

Esant progai, noriu priminti, kad visai kitaip reikia elgtis, jeigu patyrėte cheminį nudegimą. Pavyzdžiui, jeigu apsipylėte cheminėmis medžiagomis, nesvarbu, skystomis, granulėmis ar kitokios rūšies, visų prima privalu nusirengti ir iš karto kruopščiai nusiprausti. Taip pat patariu jokiu būdu nebandyti tepti tepalų nuo nudegimų, įsivaizduojant, kad taip teikiama pirmoji pagalba. Atvirkščiai – medžiagos gali sureaguoti ir žala sveikatai gali būti dar didesnė.

Taip pat žinau, kad daugelis žmonių krosnių užkūrimui jau turi pasiruošę degaus skysčio. Tai, mano galva, viena didžiausių blogybių. Dažnai girdžiu pacientų, patenkančių į Terminių traumų skyrių, pasakojimus, kaip jie degaus skysčio pagalba bandė sustiprinti degimą, o viskas baigėsi rankoje sprogusiu buteliu ir pasekmėmis visam gyvenimui. Tad, jeigu naudojate tokį skystį, raginu mokytis iš svetimų klaidų ir tai daryti taip, kaip parašyta instrukcijoje.

Galbūt galėtumėte papasakoti, kaip Ligoninėje pradedami gydyti nudegimus patyrę pacientai? Ar pirmosios valandos, dienos tokių pacientų gydyme „auksinės“? 

Pacientui patekus į Ligoninę, pirmiausia vertiname traumos aplinkybes. Jeigu pas mus atvyksta pacientas, kuris nudegė gaisre ar sprogus dujoms, stebime, kokia plaučių būklė. Iš tiesų, negaliu nepaminėti, kad nudegus tokiomis aplinkybėmis, išgyvenamumo prognozė, deja, iškart svariai blogėja.

Taip, žmogus atvežtas pas mus gali būti sąmoningas, kalbėti ir, atrodytų, ligoninėje su medikų priežiūra jam turėtų gerėti, tačiau sprogimo metu žmogaus kūnui padaromi pažeidimai ne visada gali būti matomi plika akimi. „Griūties“, vykstančios tokią traumą patyrusio žmogaus viduje, pasekmės paaiškėja tik trečią ar ketvirtą parą.

Nereikėtų užmiršti, kad oda – pats didžiausias mūsų organas, svarbus daugeliui mūsų organizme vykstančių procesų. Per ją vyksta medžiagų apykaita, organizmas „aušinamas“, net tai, kur pasigamina vitaminas C, vitaminas D taip pat lemia oda, per odą mes net kvėpuojame. Be to, oda yra tarsi apsauginė siena nuo infekcijų, kuri, nudegus, griūna.

Taigi, darbas, kurį pirmosiomis valandomis, dienomis būtina atlikti – stabilizuoti terminius nudegimus patyrusio paciento būklę, „išvesti“ jį iš šoko ir imtis reikiamų priemonių dėl sužeidimo organizme sustojusių procesų atkūrimui. Tam stipriai nudegusius pacientus visuomet guldome į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, kur priežiūra, aparatūra – aukščiausio lygio, lygiavertė esančiai Vakarų šalyse.

Be to, džiaugiuosi, kad kovai su išaugančia infekcijų tikimybe RVUL turime platų ginklų arsenalą, t. y., visus antibiotikus, kokie tik egzistuoja, ir juos visus galime panaudoti gelbėdami gyvybes.

Net ir jokių sąsajų su medicina neturintys žmonės žino, kad nudegusiam žmogui prireikia odos persodinimo operacijos.

Dažnai girdžiu, kad žmonės odos persodinimo operacijas vertina taip paprastai. Na, tarsi, jei žmogus nudegė 80 proc. kūno, tai reikia paimti likusią dalį ir tiesiog persodinti, nieko negalvojant. Tačiau juk persodinama to paties nudegusio žmogaus oda – nuimamas viršutinis sluoksnis, o toje vietoje lieka žaizda, kurią vieni autoriai priskiria I laipsnio nudegimui, kiti – netgi II A laipsnio. Ir šias žaizdas taip pat reikia gydyti.

Taigi, įsivaizdavimas, kad persodinus odą, viskas iš esmės gerėja, nėra toks paprastai teisingas. Pati odos persodinimo operacija yra iš tiesų „traumatinė“, todėl pacientus galime operuoti tik stabilizavus bendrą būklę ir kai esame įsitikinę, kad ligonis „atlaikys“ pačią operaciją. Persodinta oda prigyja tik per 4-5 paras nuo operacijos, o donorinės odos paėmimo žaizda gyja dar apie 1 savaitę.

Medikų darbas nelengvas ir ta prasme, kad kasdien tenka vertinti, ar žmogui, patyrusiam tokią traumą, yra vilties išgyventi. Iš darbo praktikos tikriausiai galite pasakyti, kokie išgyvenamumo šansai, jei žmogus apdegė, tarkime, 40 proc., 50 proc. ar 60 proc. kūno?

Dideliu nudegimu laikomas nudegimas, siekiantis 10 proc., 40 proc. – laikomas kritiniu. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, tai, pavyzdžiui, nudegus abi kojas nudegimas siekia 18 proc.

Vertindami, ar žmogus išgyvens, analizuojame, koks nudegimo plotas, gylis, paciento amžius ir gretutiniai susirgimai (pavyzdžiui, jeigu pacientas serga cukralige ar bronchine astma, tai jo išgyvenamumo prognozė žymiai blogėja, nes tokiais atvejais žmonių imunitetas ir taip būna silpnesnis).

Mes Ligoninėje taikome visame pasaulyje naudojamą skalę, kuria remiamės vertindami kiekvieno paciento pasveikimo galimybes. Tarkime, jeigu 20-metis apdegė 50 proc. kūno – mirties tikimybė nuo 50 iki 60 proc., jei tokią dalį kūno apdegė 30-metis – nuo 60 iki 70 proc., jeigu 40-metis – nuo 70 iki 80 proc.  Kuo vyresnis žmogus ir kuo didesnis nudegimo plotas ir gylis, galimybių išgelbėti pacientą mažėja.

Tiesa, tai nereiškia, kad mes – gydytojai – nuleidžiame rankas. Kovojame iki galo ir gana dažnai pagydome pacientus, kuriems pagal minėtą skalę prognozuota mirties tikimybė buvo 100 proc., ir kone kiekvieną savaitę išleidžiame į reabilitaciją besišypsančius pacientus, kurie buvo nudegę 30,40, 50 ar 60 proc. kūno, tačiau turiu pabrėžti, kad tie pacientai buvo „žvėriškai“ stiprios sveikatos ir turėjo organizme resursų atkurti užgesusius odos procesus.

Neslėpsiu, kad, gydant tokias traumas patyrusius pacientus, emocinis krūvis tikrai nemažas, jį atlaikyti sugeba ne visi kolegos. Matyt, tai lemia ir traumos sunkumas bei baisumas, ir tai, kad ypač dažnai jas patiria jauni žmonės, kuriems gyvenimas dar prieš akis.

Praktikoje, pavyzdžiui, turėjome tokį pacientą, kurio dar ir šiandien negaliu užmiršti. Žmogus apdegė galvos sritį. Dėjome milžiniškas pastangas jį gelbėdami, tarsi kokią dėlionę dėliodami po gabalėlį, nors žmogus neteko ausų, nosies, burnos. Tačiau paciento mums užduotas klausimas – „ar Jūs iš manęs tyčiojatės“ – iliustruoja, kokia trauma sunki ir pačiam pacientui. Tad, turime savyje turėti ne tik jėgos kovoti už žmogaus gyvybę, bet ir jėgos padrąsinti patį pacientą, ištiktą tokios nelaimės, kovoti už save patį.

RVUL – vienas didžiausių skubios pagalbos centrų šalyje. Tad, natūralu, kad terminius nudegimus patyrę pacientai pakliūva į Jūsų vadovaujamą skyrių, ypač sunkius nudegimus – visų pirmą į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Ar šiandien Ligoninėje turimos priemonės yra modernios, o gal žmonėms yra ko nerimauti?

Mūsų turima įranga moderni, lygiavertė naudojamai kitose pasaulio šalyse. Patys domimės naujausiais mokslo pasiekimais, domimės tuo, kas vyksta kitose šalyse, todėl įvertinę ir realiai išbandę naujoves, įrangą atnaujiname kasmet.

Taip pat čia dirba profesionali komanda. Kalbu tiek apie Terminių traumų skyriaus medikus, tiek apie Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus medikus, kurie sutelkę žinias ir patirtį, iš tiesų į gyvenimą grąžino ne vieną dešimtį stipriai nudegusių pacientų.

 

Parašykite komentarą