Kultūra

Rugpjūčio 21 dieną Lietuvoje koncertuos duetas iš Londono „Duo Mirage“

Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje koncertuos duetas iš Londono „Duo Mirage“, kurio narės – ispanė Lorena Canto Wolteche (altas) ir iš Lietuvos kilusi pianistė Grytė Navardauskaitė. Merginos baiginėja studijas Londono aukštojoje Guildhall‘o  muzikos ir teatro mokykloje, intensyviai ieško savo muzikinio kelio. Su pirmaisiais ryškiais atradimais jos mielai supažindina savo kraštų klausytojus – pernai koncertuota Lorenos gimtoje Valensijoje, o šiemet duetas gros Kauno ir Žemaitkiemio melomanams. Taigi, susipažinkime su talentingomis, kūrybingomis ir ambicingomis atlikėjomis, įsitikinusiomis, jog jų muzikinis susitikimas – didelio kelio pradžia…

Kalbuosi su G.Navardauskaite, besiruošiančia koncertui gimtajame mieste.

Kodėl pasirinkti būtent šie kompozitoriai?

Kompozitorių Johanneso Brahmso ir Rebeccos Clarke sonatos labai skirtingos ir išplėtotos. Nuo pat mūsų dueto įkūrimo pasirinkome J.Brahmso Pirmąją alto sonatą, nors daug kas mus perspėjo, kad nevertėtų pradėti tokiu techniškai ir struktūriškai sudėtingu kūriniu. Būdamos II-jo kurso studentės nusprendėme, kad mums reikia būtent tokio iššūkio, ir nuo tol kūrinys yra mūsų mėgstamiausias, savotiškas „arkliukas“. Iš tiesų, Sonatoje daug prasminių sluoksnių, kaskart prie jos sugrįžusios po tam tikros pertraukos, vis atrandame kažką naujo. Tos paieškos atrodo beribės, jos labai įtraukia ir įkvepia… Mums artimas J.Brahmso muzikos duetiškumas, kuomet abiejų instrumentų partijos lygiavertės, melodijos persipina viena su kita arba susipriešina, jauti tematinį ryšį ir įtampas.

Kitos Sonatos altui ir fortepijonui autorė – R.Clarke,  anglų/amerikiečių kompozitorė, gyvenusi ir kūrusi XX a. pirmoje pusėje. Iš tikrųjų, kūrinys į mūsų repertuarą pateko gana originaliai. Besiruošdamos koncertui, šalia J.Brahmso, pareikalavusio daug laiko ir jėgų, programoje norėjosi paprastesnio kūrinio. Manėme, jog šios autorės opusas toks ir bus, tačiau klydome – nemenkai paieškų ir išmonės prireikė, lipdant kūrinio formą iš tematinių fragmentų. Užtat manau, kad ši sonata yra išskirtinė dėl alto partijos spalvingumo ir įvairumo, nežinau jokio kito tokio kūrinio – vietomis altas dainuoja moters balsu, o vietomis yra labai dramatiškas, mistiškas. Sonata sukurta kompozicijos konkursui, dėl pirmos premijos autorė varžėsi su šveicarų/amerikiečių kompozitoriaus Ernesto Blocho opusu. Deja, tais laikais (1919 m.) mažai kas patikėjo, jog moteris gali parašyti tokį įtaigų kūrinį (ėmė sklisti įvairios kūrinio autorystės versijos), ir premija atiteko E.Blochui. Beje, kompozitorė buvo ir viena pirmųjų moterų atlikėjų – altininkių, grojusių su orkestru.

Dar vienas kūrinys – mūsų programos puošmena, prieš dešimtmetį kompozitorės Zitos Bružaitės sukurta „Aurora“ altui ir fortepijonui. Nusprendėme Lietuvoje pagroti lietuviškos muzikos, tad tiesiog parašiau kompozitorei laišką su prašymu leisti atlikti jos kūrinį, ir ji mielai sutiko.

Pakalbėkime apie kamerinio muzikavimo specifiką. Kaip manai, ar yra savybių, ypač reikalingų duetiniam muzikavimui?

Ko gero, tai sunkiausia muzikavimo forma, nes duete tampi labai artimas kitam žmogui, sukuri su juo stiprų ryšį. Tokio atvirumo nėra didesniame ansamblyje. Gaila, bet mūsų mokykloje duetas nelaikomas kameriniu ansambliu… Besimokydamos turėjom labai trumpą duetinio muzikavimo kursą – berods, kelias savaites; reikėjo tik susipažinti su šiuo dalyku ir atlikti vieną sonatos dalį. Bet aš stengiausi negroti su „bet kuo“, ieškojau tikro partnerio. Dalyvaudama mokyklos festivalyje, nusprendžiau pasiklausyti kolegų stygininkų griežimo ir pastebėjau Loreną, jos išskirtinę kamerinio grojimo dovaną, gebėjimą reaguoti į partnerių muzikines frazes, komunikuoti muzikoje. Vėliau sužinojau, kad ji užaugusi altistų šeimoje, nuo vaikystės apsupta vien muzikos, natūralu, kad jos girdėjimas ir suvokimas kitokio lygmens, nei daugumos. Man pasiūlius groti kartu, ji sutiko; o susitikus prie instrumento iškart supratome, kad duetas – ilgam. Visiškai sutampa mūsų požiūris į muziką,  mums patinka dirbti kartu, nes toleruojame ir įgyvendiname viena kitos idėjas. Mėgstame ieškoti detalių, ilgai narplioti kūrinius, „išardyti“ ir išsiaiškinti, kokia kiekvienos subtilybės prasmė. Bandom perprasti, kas ir kodėl yra kompozitoriaus pažymėta.

Kokie artimiausi „Duo Mirage“ ir jūsų asmeniai planai?

Pradėjome rengti kompaktinę plokštelę, šią vasarą Valensijoje įrašėme J.Brahmso Sonatą… Kitas mūsų ansamblio projektas sumanytas kartu su britų dainininke, mecosopranu Clover Kayne; mes atliksime R.Clarke kūrinių, dainų moterų poečių tekstais ir mūsų visų trijų improvizacijų. Galbūt, jį atvešime ir į Lietuvą. Tokios stilistikos vokaliniai kūriniai („English Art Songs“), ko gero, dar neskambėję lietuvių koncertų salėse.

Šiuo metu galvojame apie tolesnes studijas; mane domina ne tik skambinimas fortepijonu, o ir muzikos vadyba bei marketingas. Netgi šį mūsų duetą suvokiu kaip savo nedidelį vadybinį projektą. Dirbdama su reklama ir socialiniais tinklais, stebiu – kiek galiu jį valdyti? Galbūt, ir ateities studijos pasuks ta linkme, bet jokiu būdų neatsisakysiu grojimo. Lorena svarsto panašiai, daugiausia muzikinės praktikos ji semiasi grieždama styginių kvartete “Jubilee Quartet”. O kaip mokslas ją vilioja muzikos psichologija, tad gali pasirinkti šios krypties magistrantūros studijas… arba gali nutikti visiškai kitaip (šypsosi – E.Ž.).

Mane traukia iššūkiai; tarkim, norėdama suvokti, kaip veikia styginiai instrumentai, su kuriais tenka susitikti kameriniuose ansambliuose, aš pradėjau mokytis griežti smuiku. Susipažinus su jo galimybėmis, garso formavimu, griežimo technika, nuo šiol kitaip girdžiu frazavimą, ansamblio balansą, sąmoningai ieškau skambesio spalvų.

Ko gero, kitas iššūkis susijęs su šokiu. Šeimoje visos šokame, aš ilgokai negalėjau apsispręsti, ko labiau noriu – šokti ar skambinti. Dabar galiu sujungti abu gebėjimus, akompanuodama baleto pamokoms Kauno choreografijos mokykloje bei West Hampstead School of Dance Londone. Šiemet apsiginto baigiamojo mokyklos darbo temai taip pat pasirinkau muzikos ir judesio santykį. Domėjausi, kaip – emociškai bei fiziškai  – skambanti muzika gali paveikti šokėją. Dėka šokio studijų gerai suprantu ir jaučiu, kokį impulsą galima duoti šokėjui ir kokį rezultatą pasiekti. Galbūt, kada nors tęsiu mokslus ir šioje nišoje, tačiau dar nežinau iki galo galimybių ir detalių. Įdomu būtų dirbti ne tik mokyklose, o ir su profesionalia šokio trupe. Galiausiai ir Loreną „užkrėčiau“ baletu, ir mes drauge lankome pamokas. Aš vaikystėje ir paauglystėje spėjau daug įdomių dalykų pamatyti, o ji visą tą laiką skyrė vien muzikai…

Štai toks portretas jaunų, gyvybingų, originalių idėjų nestokojančių ir mokančių įgyvendinti, muzikių, laukiančių susitikimo su Lietuvos publika. G.Navardauskaitė įsitikinusi: „Jaučiu, kad daug sužinojau, turiu ką pasakyti, ir kad manęs čia laukia. Juk kai turi kokių nors muzikinių idėjų, garbė jomis dalintis su publika…“

Kalbėjosi muzikologė Eugenija Žakienė

Parašykite komentarą