Naudinga žinoti

Regresinė terapija. Atmintis ir vaizduotė?

Ian‘o Stevenson‘o knyga „Vaikai, kurie atsimena“ (angl. Children Who Remember) man į rankas pateko visiškai atsitiktinai. Ar tikrai įmanoma prisiminti praeitus gyvenimus? O gal tai tik fantazijos? Tačiau kartais neapleidžia jausmas, kad praeitų gyvenimų šešėliai šmėžuoja už nugaros… Keletą minučių pabendravus su nauju pažįstamu apima jausmas, kad jis tavo senas draugas… O pirmą kartą matoma vieta atrodo iki skausmo žinoma… Jeigu praeiti gyvenimai egzistuoja, kokią jie daro įtaką mūsų dabarčiai?  Ar gana kontraversiškai vertinama regresinė terapija gali padėti atsikratyti mus kankinančių baimių, nerimo ir neurozių?

Mokslininkai aiškindami regresinės terapijos principus teigia, kad žmogus visą savo gyvenimą kaupia prisiminimus, kurių vienus mes žinome, o kitus – saugome giliai pasąmonėje. Nepaisant to, kad pasąmonėje saugomų įvykių mes neprisimename, manoma, kad jie daro didelę įtaką mūsų kasdieniam gyvenimui. Iš pasąmonės ištraukti prisiminimus mums gali padėti profesionalai. Su jų pagalba prisiminti galime ne tik vaikystę, gimimą, bet ir praeitus gyvenimus. Pradėjus kalbėti apie praeitus gyvenimus reikia paminėti ir reinkarnaciją. Tai jau filosofinis klausimas, paprastai priklauso nuo mūsų pasaulėžiūros. Anot Netherton‘o, praeitų gyvenimų regresijos praktikose reinkarnacija traktuojama kaip patvirtintas faktas, tačiau jis abejoja, ar reinkarnacija kada nors galėtų būti mokslininkų patvirtinta. Remdamasis savo atliktų tyrimų rezultatais ir nagrinėdamas atskirus regresijos atvejus, Netherton‘as teigia, kad reinkarnacija yra logiškiausias regresijos fenomeno paaiškinimas. Jis įsitikinęs, kas regresinės terapijos sėkmė nepriklauso nuo to, ar pacientas tiki reinkarnacija, ar yra nusiteikęs ciniškai.

Skeptikai, žinoma, paprieštaraus teikdami, kad iš pasąmonės iškelti prisiminimai gali būti žmogaus fantazijos, o ne realių įvykių atmintis arba kriptomnezijos atvejai. Įmanoma, tačiau žvelgiant į žmonijos istoriją, visos civilizacijos siekė praskleisti paslapties uždangą ir patirti tai, kas slypi anapus gyvenimo. Senovės graikai steigė sapnų inkubacijos centrus, egiptiečiai – mistikų mokyklas, senovės Indijoje buvo praktikuojama prati-prasav meditacija (užuominų apie tai yra Vedų literatūroje), džainistai praktikavo jati smaran. Nuorodų į praeitų gyvenimų prisiminimą randama ir budistų šventuosiuose raštuose.

Senovės graikai ir egiptiečiai tikėjo, kad sapnai – tarsi durys į kitus pasaulius. Jie naudojo sapnų inkubaciją – ritualų, technikų ir praktikų rinkinį, skirtą pageidaujamiems sapnams prišaukti. Žmogus, norintis susapnuoti pranašišką arba gydantį sapną, privalėdavo atsigulti šventoje vietoje ir turėdamas aiškią intenciją visą dieną arba keletą valandų prieš miegą atlikti reikiamus ritualus.

Sapnų inkubacijos pavyzdys šiandieną galėtų būti prieš miegą atliekamos praktikos: meditacijos, afirmacijos ar kitos koncentracijos į rūpimą problemą. Istoriniuose šaltiniuose minimi sapnai, kuriuose pasirodydavo protėviai, dvasios ar šventieji, jie perduodavo žinią, liepdavo atlikti tam tikrą darbą arba pasakydavo receptą ligai išgydyti. Paprastai tokie sapnai pakeisdavo sapnavusiojo gyvenimą. Egiptiečiai ir graikai statydavo didingus šventyklų kompleksus, skirtus gydymo dievams: Egipte – dievui Imhotepui, Graikijoje – Asklepijui. Šie dievai turėjo ypatingų galių gydyti per sapnus. Tie, kurie norėjo išgyti, turėdavo nukeliauti šimtus kilometrų iki šio dievo šventyklos, pasninkauti ir išsivalyti, gerti vandenį iš šventų mineralinių šaltinių, dalyvauti religiniuose prašymo ir šlovinimo ritualuose, kol galiausiai galėdavo atsigulti į „šventą gultą” (senovės graikų vadinamą klinē, iš kurio kilo žodis „klinika“) ir laukti stebuklingo apreiškimo. Miego šventyklą galimą apibūdinti kaip sielos ligoninę. Nors buvo gydomas ir žemiškasis kūnas, visgi miego šventyklos buvo skirtos transcendentiniam mūsų būties aspektui. Sapnai buvo laikomi galimybe mirtingiesiems prisiliesti prie aukštesniųjų dieviškų energijų, kurios tapdavo stebuklingo išgijimo priežastimi.

Indijoje nuo Patandžalio iki šių dienų yra praktikuojama prati-prasav meditacija. Tai viena seniausių Patandžalio aprašytų technikų. Prati-prasa reiškia „grįžimas atgal iki priežasties“. Kitaip tariant, tai involiucijos procesas. Gimimas vadinamas prasava, o prati-prasava reiškia „gimti dar kartą savo atmintyje“. Jeigu žmogų kamuoja problema, jis grįžta prie šios problemos ištakų ir jau sąmoningai ją išgyvena. Jeigu mums nepavyks išsiaiškinti priežasčių, mes negalėsime išspręsti problemos. Pavyzdžiui, jūsų darže auga piktžolė, tai, kad Jūs apskabysite lapus, nieko nepadės, reikia ją išrauti su šaknimis. Sakykime, mes prisimename, kad vaikystėje mus mušė. Tai mes atsimename tarsi stebėdami iš šalies. Prati-prasav praktika mums leidžia išgyventi juos dar kartą ir tuomet paleisti. Anot Patandžalio, nė vienas gyvenimo etapas nėra prarastas. Jeigu galvojate, kad vaikas tapo jaunuoliu, klystate. Ir vaikas, ir jaunuolis, ir brandus žmogus gyvena kartu, kažkur giliai pasąmonėje.

Sakoma, kad Buda prisiminė tūkstančius savo gyvenimų, iš kurių 550 buvo papasakoti džatakose (budistiniuose pasakojimuose). Pasakojama, kad savo mokiniams Buda taip pat liepęs prisiminti savo praeitus gyvenimus tam, kad mokiniai geriau suprastų mirties ir gimimų ratą.

Dabartinės regresinės terapijos pradininku laikomas Sigmund‘as Freud‘as. Jis išaiškino ryšį tarp praeities traumų ir dabarties simptomų. Freud‘as iškėlė idėją, kad dalykai, tūnoję mūsų pasąmonėje, iškelti į dienos šviesą nustoja mus kamanę. Mūsų praeities patirtys lemia mūsų dabartinį elgesį. Tai iš pagrindų pakeitė psichoterapijos principus ir sąlygojo regresinės terapijos atsiradimą. Galima teigti, kad regresinė terapija susiformavusi iš psichoanalizės ir hipnozės metodikų. Jos principas – atgaminti praeities įvykių detales siekiant išspręsti esamus konfliktus ir išsiaiškinti kylančias emocijas. Vėliau Carl‘as Jung‘as aprašė kolektyvinio nesąmoningumo ir archetipų (universaliųjų modelių) sampratą. Otto Rank‘as – S. Freud‘o padėjėjas, dėstęs Harvardo, Jeilio, Stanfordo universitetuose, – tyrinėjo per gimdymą patirtas traumas. Jo teiginys, kad žmonės gali prisiminti savo gimimą, tuomet sukėlė daug diskusijų. Yra vos keletas žmonių, galėjusių prisiminti praeitus gyvenimus be hipnozės pagalbos. Vienas iš jų Edgar‘as Cayce‘as, dar vadinamas „miegančiu pranašu”. Jis turėjo ypatingą gebėjimą įeiti į transo būseną. Jam užtekdavo atsigulti, užsimerkti, susidėti rankas ant krūtinės ir jis pereidavo į meditacinę būseną, kurioje galėdavo prisijungti prie visuotinės sąmonės, ir tokios būsenos galėdavo atsakyti į jam užduodamus klausimus, diagnozuoti ligas, pranašauti ateitį, prisiminti ankstesnius gyvenimus.

1950 m. išpopuliarėjus idėjai, kad žmogaus problemų šaknys dažnai slypi praeityje, hipnoterapijos ir psichoanalizės populiarumas išaugo. Tuo laiku Stanislav‘as Grof‘as tyrinėjo pakitusios sąmonės būsenas. Jis atliko klinikinius tyrimus su LSD narkotikais ir nustatė, kad paveiktiems LSD narkotikų žmonėms iškildavo vaikystės, gimimo arba praeitų gyvenimų prisiminimai, kurie ankščiau jiems buvo nepasiekiami. Vėliau jis nustatė, kad šias būsenas galima pasiekti naudojant tam tikras kvėpavimo praktikas. 1956 m. pasaulį išvydo bestseleriu tapusi knyga „Bridey Murphy paieška”. Joje pasakojama namų šeimininkės iš Kolorado istorija. Regresinės hipnozės metu ji prisiminė, kad praeitame gyvenime ji buvo Bridey Murphy, kad gimė 1798 metais Korke (Airijoje) protestanto advokato šeimoje, vėliau ištekėjo, persikėlė į Belfastą, kur jos vyras dėstė universitete, o mirė būdama 66 metų amžiaus. Nors šių faktų autentiškumas nebuvo patvirtintas, knyga sukėlė didelį susidomėjimą tiek visuomenėje, tiek tarp profesionalų. Apie 1960 metus regresinė terapija naudojant hipnozę pradėta taikyti gana plačiai. Atsirado šio metodo standartizacija. Pirmąją knygą, skirtą regresinei terapijai, 1978 m. parašė Moris‘as Netherton‘as „Praeitų gyvenimų terapija“ (angl. Past Lives Therapy). Nuo 1980 metų prie regresinės terapijos tolesnio tyrinėjimo labai daug prisidėjo Brian‘as Weiss‘as.

Nuo regresinės terapijos įsitvirtinimo Vakarų pasaulyje praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai, tačiau, kaip ir anksčiau, ši psichologijos sritis kelia daug diskusijų. Žmogaus prote vykstantys procesai nepasiduoda empiriniams tyrimams, jų negalima „sudėlioti į lentynėles“.

Pažvelkime į viską skeptiko akimis. Ar informacija, gauta žmogus regresinės terapijos metu yra patikima? Greičiausiai ne, mes galime prilyginti ją sapnams. Juk tai gali būti tik vizijos, metaforų kalba. Seansų metu atskleidžiama informacija gali būti palyginta su istoriniu romanu: daug  fantazijos ir minimaliai istorinių faktų. Mokslininkai praeitų gyvenimų regresiją aiškina įvairiai, tai gali būti personifikacija, telepatija ar dvasinė manipuliacija. Visa informacija yra nei patvirtinta, nei paneigta. Bet pažvelkime į tai iš filosofinio taško. Kas išgyvena praeitų gyvenimų įvykius:  dabartinis aš? o gal tai rezonansas kažkada gyvento gyvenimo, kuris vėliau tapo mano dalimi? Kitaip tariant, ar aš gyvenu filme, ar filmas gyvena manyje? Visi klausimai retoriniai, bet verti apmąstymo.

Kodėl regresinės terapijos metu asmuo prisimena kažkuriuos konkrečius įvykius? Ar galima teigti, kad jie yra mūsų dabartinių problemų priežastis? Galbūt, tačiau visa tai dar reikalauja nuoseklaus tyrimo. Kitas klausimas – ar tikrai regresinės terapijos metu išplaukę atsiminimai įrodo, kad egzistuoja praeiti gyvenimai? Dr. James Paul‘as Pandarakalam‘as iškėlė idėją, kad regresinės terapijos metu atgaivinti prisiminimai gali būti metafizinės istorijos, kurias mums perduoda pasąmonė kaip asmenybės tobulinimo būdą? Visgi praeitų gyvenimų regresija gali būti labai naudinga siekiant pažinti žmogaus protą – objektą, kol kas mums mažai pažintą. Regresinė terapija gali būti reikšminga parapsichologiniams tyrimams, pvz., aiškinant ksenoglosijos atvejus. Be jokios abejonės, regresinė terapija verta tolesnio mokslininkų dėmesio. Regresinės terapijos veiksmingumo įrodymų yra gausu ir jos vertė niekuo nesiskiria nuo kitų psichoterapijos metodų, tik jokiu būdu tai neturi būti palikta mokslo paraštėse – atiduota šarlatanams ir savamoksliams. Egzistuoja labai didelė piktnaudžiavimo ir neteisingo aiškinimo rizika. Bet jeigu išgyventi ankstesni gyvenimai suteiks nors nedidelę galimybę šiek tiek giliau pažvelgti į save, išspręsti dar vieną problemą, atsikratyti nors vienos baimės, verta pamėginti. „Kai žiūri į išorę – sapnuoji, kai žiūri į savo vidų – nubundi,“ – Carl‘as Jung‘as,

Literatūros sąrašas:

  1. Woolger, R. J. Past-Life Regression Therapy in Seymour Boorstein (ed). SUNY, New York: Transpersonal Psychotherapy,1996.
  2. Kondaveti, N. History of Past Life Regression Therapy. Association for Regression and Reincarnation Research [žiūrėta 2018-09-11]. <https://www.arrrglobal.org/history-of-past-life-regression-therapy>.
  3. Nielsen. Dream incubation: ancient techniques of dream influence. 2012 [žiūrėta 2018-09-11]. <www.dreamscience.ca>
  4. Reincarnation & Regression. Life Research Academy [žiūrėta 2018-09-11]. <http://www.liferesearchacademy.com/regression/reincarnation-regression>
  5. Osho, The Alchemy Of Yoga. New Delhi: Fusion books, 2006.
  6. Pandarakalam, J. P. A search for the truth of past life regression. 2009 [žiūrėta 2018-09-10]. https://www.rcpsych.ac.uk/pdf/James%20Pandarakalam%20%20A%20search%20for%20the%20truth%20of%20Past%20Life%20Regression.pdf
  7. Regression Therapy. [žiūrėta 2018-09-09]. <https://www.goodtherapy.org/learn-about-therapy/types/regression-therapy>.
  8. Hunter, C. R., Eimer, B. N. The Art of Hypnotic Regression Therapy, USA: Crown House Publishing Company LLC, 2012.
  9. Powell, A. Past Life Memory – a key to understanding the self. 2009 [žiūrėta 2018-09-09]. <https://www.rcpsych.ac.uk/pdf/Andrew%20Powell%20Past%20Life%20Memory%20%E2%80%93%20a%20Key%20to%20Understanding%20the%20Self.z.pdf>

Rasa Vaikutytė

Parašykite komentarą