Miestas

Neatrastas Kauno modernizmas: pasaulinės kultūros atspindžiai

Visiems žinoma, jog tarpukario Kaunas dėl madų tendencijų ir bohemiško miestiečių gyvenimo būdo buvo pramintas Mažuoju Paryžiumi. Tačiau kur kas mažiau akcentuojama tai, kad ketvirto dešimtmečio gyvensena vis labiau ėmė krypti amerikietiškos kultūros link. Apie visa tai ir daugiau buvo galima išgirsti konferencijoje „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno miesto paveldas iš arti“.

Dizaino savaitės metu Namų idėjų centre NIC vyko konferencija „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno miesto paveldas iš arti“. Renginio metu projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorius Žilvinas Rinkšelis pristatė netikėčiausias kultūros paveldo objektuose atrastas istorijas, kurios susieja Kauną ne tik su Europa, bet ir su platesniais pasauliniais reiškiniais.

Modernizmo idėjų plitimas Europoje sutapo su Kauno tapimu laikinąją sostine. Vos per 20 metų jos pakeitė miesto veidą ir charakterį neatpažįstamai, iš Carinės Rusijos gubernijos miesto į modernią vakariešiškos orientacijos sostinę. Miesto plėtros spartą vaizdžiai iliustravo įgyvendinti infrastruktūros projektai, statybų tempai, architektūros madų pokytis, gyventojų skaičiaus ir miesto ploto augimas. Po mažiau nei 10-mečio, medinius namus ėmė keisti modernūs daugiaaukščiai pastatai. Pasak Žilvino, Vilniuje taip pat galima rasti modernizmo pastatų, tačiau šiame mieste jie skirtingi nei Kaune. Taip yra todėl, kad čia pastatai labiau paliesti lenkų architektūros tradicijos, kuri artimesnė tuo metu vakarų Europoje vyravusioms ikonoms. Kauno Modernizmo architektūra ypatinga tuo, jog ji buvo tautinis projektas. Tuo metu vyravusios tendencijos buvo sulietuvintos ir skirtos reprezentuoti paveldėtą tautinę kultūrą. Dar vienas išskirtinis bruožas, jog miesto veidą Kaune formavo daugybė architektų, todėl ir įtakų bei formų įvairovė čia kur kas platesnė.

Skirtingai nei kitų modernizmo judėjimo paliestų Lietuvos miestų, Kauno situacija – dėkinga. Šis miestas pakankamai mažai nukentėjo nuo karo, todėl iki šių dienų mes galime išvysti daugybę išlikusių pastatų. Mažiau džiuginantis faktas – tas, jog daugelis išskirtinių interjerų ir erdvių buvo paliestos sovietmečio standartizacijos, o prabangūs apartamentai verčiami komunaliniais keliabučiais. Turime išskirtinę privilegiją mėgautis autentišku miesto veidu, tačiau daug jo verčių praradome privačiose erdvėse.

Modernizmas neatsiejamas nuo funkcionalizmo, todėl tai ne tik architektūra, bet ir patogaus gyvenimo paieškos. „Vienas iš įdomesnių funkcionalumo pavyzdžių buvo atrastas kalbant su naujais paveldinio buto savininkais. Bute buvo išlikęs senovinis parketas. Didžioji dalis parketo ten buvo sudėta tradiciškai „eglute“, o palei sienas – tolygiai. Gilinantis į šį sprendimą paaiškėjo, jog tai jau tarpukariu buvo daroma todėl, kad iškilus rekonstrukcijos poreikiui parketas palei sienas būtų lengvai išardomas ir nereikėtų ardyti visų grindų. Tas pasitarnavo ir naujiesiems buto šeimininkams įrengiant šiuolaikinę šildymo sistemą“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Žmonės kartais ir neįvertina kokias vertybes turi savo namuose. Kaip pavyzdį Žilvinas įvardino atvejį, kai Dainavos mikrorajone, šalia konteinerio buvo rastas art deco fotelis su lietuviškais stilistikos elementais – augalinių motyvų raižiniais, tulpėmis. Restauruotas fotelis vėliau atgavo savo originalų pavidalą ir susilaukė didelio dėmesio tarptautinėje art deco parodoje. Kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių Ž. Rinkšelis įvardino Z. Kuzmicko bibliotekoje rastas atstumiamas duris, kurios rekonstrukcijos metu buvo ne tik išsaugotos, bet ir atnaujintos bei šiuo metu pasitinka visus lankytojus.

Viena iš įdomesnių istorijų, kuria Žilvinas pasidalino konferencijos metu – V. Putvinskio gatvės namo durų restauracija. Architekto Broniaus Elzbergo projektuotame A. Sliesoraičio name (V. Putvinskio g. 36) ilgą laiką po juodų dažų sluoksniais slėpėsi pirmykštis garsaus architekto suprojektuotų durų grožis. Ne tik architektas, bet ir dizaineris išsilavinimą įgijo studijuodamas Belgijoje ir Prancūzijoje. Per savo karjerą sukūręs gausybę pastatų, baldų bei interjero sprendimų, B. Elsbergas savo kūrinius ne tik materializuodavo, tačiau ir fotografuodavo, o sukurtų durų dizainą, kaip modernaus meno kūrinius net eksponuodavo M. K. Čiurlionio dailės galerijoje. Minėto namo išskirtinio dizaino durys buvo restauruojamos viešai, 2018 m. vykusios V. Putvinskio gatvės dienos metu. Visi šventės dalyviai ir svečiai galėjo susipažinti su restauracijos ypatumais bei pabendrauti su profesionalais, kurie negailėjo patarimų kaip prižiūrėti ir atnaujinti savuosius baldus ar medžio dirbinius. Restauruojant duris buvo atrasta, jog jos kaustytos metalu. „Viską buvo paslėpęs juodas dažų sluoksnis, ilgą laiką neleidęs atpažinti nei dizaino nei funkcionalių sprendimų“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Tarpukariu buvo paplitusi praktika, jog namo gyventojai savo bute ne tik ilsėdavosi, tačiau ir užsiimdavo privačiomis praktikomis. Jei būdavo gydytojas, tai čia pat turėdavo ir savo kabinetą, kuriame priimdavo pacientus. Tiesa, poilsio ir darbo erdvės būdavo atskiriamos. Dažniausiai net atskirais koridoriais. „Pro vieną įėjimą būdavo galima patekti į gyvenamąsias patalpas, pro kitą – į darbo erdves“, – pasakojo Ž. Rinkšelis, pridurdamas, kad apžiūrint vieną butą į akis krito neįprastai storos sienos, o pasigilinus paaiškėjo, jog anuomet čia buvęs rentgeno kabinetas. Jau tada statant pastatą iš anksto buvo planuojamos jo erdvių paskirtys.

Pašnekovas pasakojo ir daugiau išskirtinių sėkmės istorijų – pavyzdžiui, gydytojo Prano Gudavičiaus namas (Gedimino g. 36), kurį naujieji savininkai pasiryžo autentiškai restauruoti, suteikiant jam 1929-ųjų dvasią.  Įkvėpti kelionių patirčių, du jauni verslininkai įsigijo butą ir pradėjo domėtis jo istorija, besidomint į paviršių kilo vis daugiau įdomių detalių apie jo istoriją bei buvusią išvaizdą. Pradėjus tvarkyti būtą buvo atrasta ir restauruota unikali sienų tapyba, keičiant neišlikusias sienų plyteles sužinotas jų gamintojas – „RAKO“, egzistuojantis iki šiol. Pasirodo, tokią pat keramiką buvo naudojama ir vis dar galima pamatyti gausybėje kitų Europos modernizmo ikonų interjeruose, pavyzdžiui, architekto Mies van der Rohe Vila Tutenhat Brno mieste, Čekijoje. Bute esti tipinių to meto sprendimų, tokių kaip valgomasis ir svetainė atskirti stumdomomis durimis, du koridoriai atskiriantys viešą ir privatų gyvenimą, tarnaitės kambarėlis, aptarnaujančio personalo laiptinė. Naujieji savininkai atkurdami autentišką dvasią butą apstatė tuometiniais baldais, bei šviestuvais.

Kaip vieną ryškiausių viešosios paskirties funkcionalizmo pastatų, Žilvinas įvardino Tyrimų laboratoriją. Jos architektūra bei išplanavimas – tikras funkcionalizmo pavyzdys. Kai atsirado galimybės fasadinę sieną padaryti nebe nešančia, pastatas buvo statomas integruojant juostinius langus, kurie tuo metu ne tik suteikė išskirtinę išvaizdą, bet ir atliko svarbią funkciją. Tame pastate tarpukariu veikė krašto apsaugos tyrimų laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su sprogmenimis. Langai buvo suprojektuoti taip, kad ištikus sprogimui jo banga padarytų kuo mažiau žalos konstrukcijai ir visa banga išsivaikščiotų per langus. Pasak Žilvino, kažkada sovietmečiu toks incidentas buvo ir įvykęs. „Langai buvo sudėti nauji ir pastatas toliau funkcionavo“, – pasakojo Ž. Rinkšelis.

Daug tuometinių  pastatų yra įėję ne tik į architektūros, bet ir į lietuvių literatūros istoriją. Vytauto Sirijos Giros romane Raudonmedžio rojus aprašomas verslininko J. Lapėno namas: „Linkolnas“ įvažiavo į didžiulių namų vartus Kęstučio gatvėje ir įsuko į kiemą. Tenai stovėjo nedidelis dviaukštis namukas su garažu pirmajame aukšte. „Tas namas – mūsų,– Kazys parodė galvos mostu didelio namo masyvą. Turbūt penki aukštai, tingėjau suskaičiuoti. Pagaliau, koks man skirtumas?“.

Garsusis Kauno Žemės banko pastatas (dab. Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai) taip pat aprašomas šiame kūrinyje, kurio pagrindinis herojus įsidarbina banke naktiniu sargu „Gavau (pamenu, vasara jau buvo įpusėjusi) naktinio sargo darbą Žemės banke. <…> Dirbau naktimis. Vaikštinėjau po didžiulį pastatą ir kiekvieną valandą visuose aukštuose turėdavau spūstelėti kontrolinius laikrodžius. Jei nespėčiau to padaryti, tai išaiškėtų rytą. Tačiau spėdavau. Išmokau net miegoti po penkiolika minučių kas valandą, laiku pabusdamas ir apsišarvavęs rankiniu prožektoriumi ir tikru revolveriu, skubėdavau prie kontrolinių laikrodžių“. „Tokie literatūros kūriniai padeda pamatyti pastatus kitomis – liudininkų akimis, suteikia architektūrai žavesio, emocinio ryšio“, – džiaugėsi Žilvinas. Žemės banke iki šios dienos yra išlikęs autentiškas seifas su seifinėmis durimis ir gelžbetoniniu kambariu. Šiuo metu erdvė yra naudojama saugoti įvairiems universiteto dokumentams.

Praėjusių metų rudenį didelio atgarsio sulaukęs HBO serialas Černobylis buvo filmuojamas ir Lietuvoje, o kai kurios scenos – viename išraiškingiausių modernistinio paveldo pastatų – M. Posvianskio ir G. Kliso name (Vytauto pr. 56). Įdomus faktas apie šį pastatą – labai panašaus architektūrinio sprendimo pastatas stūgso ir Olandijoje. Daug idėjų tuo metu sklido architektams keliaujant arba per specializuotus žurnalus, manoma, kad šio namo užsakovai architektui nurodė, kad nori panašios stilistikos ir savo daugiabučiame name.

Daugelis jau žino, jog Kaunas savu laiku buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi, tačiau kur kas mažiau akcentuojama tai, kad ketvirto dešimtmečio gyvensenos vektorius vis labiau ėmė krypti amerikietiškos kultūros link. „Jei 3 dešimtmetyje, daug idėjų atėjo iš Paryžiaus, tai 4 dešimtmetis atpūtė amerikietiškas tendencijas: kino teatrų kultūra, automobilių sportas, greito maisto užkandinės ir pan.“, – pasakojo Žilvinas.

Konferencijos „Modernizmas ateičiai: neatrastas Kauno paveldas iš arti“ pabaigoje Namų idėjų centro NIC atstovas Nerijus Urbonavičius pasidžiaugė, jog šaunių iniciatyvų dėka, apie miestą galima atrasti vis ką nors naujo. „Atrodo jog apie Kauno modernistinį paveldą jau žinoma viskas, tačiau pasirodo jog ši tema vis dar neišsemiama“, – įspūdžiais dalinosi N. Urbonavičius.

Parašykite komentarą