Žmonės

Įprastinės ir gamtinės daržininkystės dvikova: ar įmanoma apsieiti be trąšų?

Lietuvoje daugėjant sveiko gyvenimo būdo šalininkų daržininkai ieško alternatyvų ir daržoves stengiasi auginti visai be trąšų arba mineralines keisdami organinėmis.

„Vilkės ūkio“ savininkė Vaida Tulabaitė prieš kelis metus susidomėjo gamtine daržininkyste ir žemdirbyste. „Norėjau, kad būtų kuo sveikesnis maistas, be chemikalų, žiūrėjau kaip ūkininkauja ekologininkai ir pakliuvo į rankas informacija apie gamtinę žemdirbystę. Pastudijavau ir tapo aišku, kad nėra geresnio būdo“, – apie savo pasirinkimą sakė V. Tulabaitė.

Panašiu keliu pasuko ir „Visko ūkis“, kuriam vadovauja Virginija Jonuškienė, šią veiklą vadinanti ne tik ūkiu, o gyvenimo būdu.

Kaunietė agronomė Jūratė Ščerbinskienė teigia, kad pasaulyje vis dažniau ieškoma darnumo su gamta, tačiau teisingai naudojamos mineralinės trąšos derliui yra naudingos.

Pagrindinis skirtumas – dirvos paruošimas

Gamtinės daržininkystės kelią pasirinkusi V. Tulabaitė sako, kad pagrindinis tokios daržininkystės principas – dirvos paviršius yra uždengtas mulčiu, o pats pavadinimas reiškia gamtos procesų atsikartojimą. Tradicinės daržininkystės  skirtumas – dirva yra „nuoga“ ir papildoma įvairiu kompostu.

„Kalbant apie gamtinę daržininkystę, jei tai – mažas daržiukas, tada net nereikia mulčio nuimti, galima dėti sluoksnius metai iš metų ir taip susikaupia labai turtingas paviršius, kuriame viskas labai puikiai auga. Mulčas yra labai turtingas įvairiais grybais, įvairiomis gerosiomis bakterijomis, mažais gyvūnėliais, kurie sąlygoja tą visą ekosistemos gerumą.

Aišku, ne visiems augalams tai pritaikoma, ne visiems tinkama. Nors auginti tokiu būdu galima viską, tačiau ne viskas užauga kokybiškai. Pavyzdžiui, morkos, svogūnai nelabai mėgsta mulčiavimą“, – sakė pašnekovė.

Gamtinė žemdirbystė yra ir ekologinė – nenaudojamos jokios sintetinės trąšos, nėra purškiami chemikalai. Gamtinės žemdirbystės pagrindinis skirtumas nuo ekologinės yra mulčo dangos formavimas ir augalų suderinimas. Dirvai reikia ne tik žolės atliekų, reikia ir medžių atliekų, reikia lapų, bio įvairovės.

Gamtinė žemdirbystė yra įmanoma visur, tik esant skirtingoms sąlygoms yra skirtingos galimybės.

„Jeigu mes bandysime įkurti kelių arų daržiuką, kur aplink yra chemikalizuoti laukai, tai turbūt nieko gero iš to nebus, nes vėjas atpūs tuos chemikalus ir nelabai gausim kokybės. Galbūt pagrindinė sąlyga – galimybė atsitraukti nuo cheminių ūkių, užterštų dirvų“, – kalbėjo V. Tulabaitė.

Pašnekovė sako, kad gamtinei daržininkystei reikia daugiau laiko ir rankų darbo. Ūkininkė techniką naudoja tik paviršiaus išpurenimui.

Ūkininkavimas – gyvenimo būdas

„Visko ūkis“ vadovė V. Jonuškienė kiek įmanoma stengiasi laikytis gamtinės žemdirbystės principų, tačiau savo ūkio tokiu nevadina. Moteris ūkininkauja kartu su vyru, kuris daržoves augina tradiciniu būdu.

Gamtine žemdirbyste V. Jonuškienė susidomėjo atsitiktinai, perskaičius V. Megre „Anastasia“ ir N. Kurdiumovo  „Protingas daržas“.

„Prieš tai buvo ilgas vidinis konfliktas: kaip, kodėl, kas aplink mus yra teisinga?  Pradėjau pati sodinti, bandyti,  žaisti. Mano ūkis toli gražu ne gamtinės žemdirbystės, nes tam nėra sąlygų, bet kur ir kiek tik galima, šių principų laikausi. Tai – gyvenimo būdas, noras nekenkti gamtai, padėti atsikurti aplinkos, bent jau artimos, ekosistemai“, – kalbėjo ūkininkė.

Jonuškienė nenaudoja jokių cheminių trąšų, o dirvai – tik organines, kuo mažiau stengiasi apdirbti dirvą: „Nesklandumų būna, žinoma, ypač, mokantis pačiam iš savęs: tai daigus kas nugraužia, tai šliužų prisiveisia, tai peliukai šakninėse daržovėse papuotauja. Vadinasi, kažką padariau ne taip.

Užsiimti gamtine žemdirbyste, pasak pašnekovės, gali kiekvienas, tik tam reikia žinių: „Žinau daug augintojų, kurie puikiai užsiaugina kokybiškas daržovių. Jei jie gali, kodėl negalėtų kiekvienas?“.

Jei darže anksčiau daržovės buvo auginamos tradiciniu būdu, tokį žemės plotą taip pat galima paversti gamtiniu.

„Reikia pradėti sėti daržoves, naudoti organiką, būtų gerai suaktyvinti organiką skaidančių organizmų dauginimąsi – palaistyti lysvę šviežio karvės mėšlo skiediniu. Po kelių metų dirva turėtų atsigauti“, – kalbėjo ūkininkė.

Priklauso nuo siekiamo rezultato  

Kaune esančiame prekybos miestelyje „Urmas“ parduotuvėje „Agropasaulis“ dirbanti agronomė J. Ščerbinskienė sako, kad trąšų naudojimas arba jų nenaudojimas priklauso ir nuo to, kokio rezultato siekiama.

„Ar mes galime išsiversti be trąšų? Taip, galime, jeigu mūsų dirvos derlingumas atitinka mūsų poreikius, jei ji turi nemažą derlingos žemės sluoksnį.

Ir antra, jei mes patys nekeliame derliui didelių reikalavimų. Jei mums užtenka ne trijų, o vieno moliūgo, jei norime užauginti ne dvidešimties, o dešimties centimetrų morkas. Tada viskas gerai. Tačiau jei netenkina esama situacija, tada reikia papildyti maisto medžiagų kiekį dirvoje mineralinėmis arba organinėmis trąšomis“, – kalbėjo specialistė.

Mineralinės trąšos turi daug pliusų: jos lengvai ir greitai panaudojamos, jų momentinis įsisavinimas ir didelis efektyvumas.

„Tačiau svarbiausia, mineralinių trąšų pagalba mes lengviau galime palaikyti ryšį su augalu, tik reikia suprasti, ką jis mums sako. Jei agurko galas apvalėja, o prie vaiskočio siaurėja – trūksta kalio, jei burokėlių lapai įgavo violetinį atspalvį – jiems trūksta fosforo, o jei ant jų dar atsirado dėmės, tai reiškia, jog trūksta boro.

Bet yra ir minusų. Mineralinės trąšos negerina mūsų dirvožemio kokybės ir mus daro vis labiau priklausomais nuo jų. Jos lengvai išsiplauna į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir tuo pačiu užteršia gruntinius vandenis“, – kalbėjo J. Ščerbinskienė.

Todėl naudojant mineralines trąšas reikia išsirinkti jas tinkamas ir naudoti pagal instrukciją – tam, kad susikaupęs jų perteklius augaluose nepakenktų mūsų pačių sveikatai.

„Organinės trąšos yra puikus pasirinkimas, tačiau gal ne visada leidžia maksimaliai pasiekti norimą rezultatą.

Teisingas jų vartojimas ne tik padidina derlingumą, bet ir pagerina mūsų dirvožemio kokybę, o tai – labai svarbu. Puikiai žinome, kad niekada hidpropnikoje (augalų auginimas vandenyje, praturtintame mineralinėmis medžiagomis, nenaudojant dirvožemio) išaugintas pomidoras ar agurkas nebus tokio skonio, nei užaugintas darže“, – sakė pašnekovė.

Daugelį metų šioje srityje dirbanti agronomė J. Ščerbinskienė sako, kad žmonija nestovi vietoje ir nuolat ieško harmonijos su gamta.

„Jau seniai išmokome išskirti humines ir fulvo rūgštis bei jomis pamaitinti, sustiprinti augalus, išmokome perdirbti mėšlą į tokią formą, kurią lengviau mums panaudoti. Specializuotose parduotuvėse galima nusipirkit mėšlo granulių pavidalu, kai seniau jo buvo galima gauti tik pas ūkininkus.

Vienas iš naujesnių produktų – hifas, tai – mikoriziniai grybai, kurie subtiliomis jungtimis susijungia su augalo šaknimis ir pagerina maisto medžiagų ir vandens įsisavinimą. Išmokome išskirti mikroorganizmus, juos „užmigdyti“ ir vėliau, įterpus į  dirvą, natūraliai padidinti augalams prieinamų maisto medžiagų kiekį ir, aišku, dirvožemio kokybę.

Aš esu už glaudų ryši su gamta, tačiau taip pat suprantu, kad reikia išmaitinti pasaulyje vis didėjantį žmonių skaičių. Tad nors sakau, kad organinių ir mineralinių trąšų dvikovoje laimi draugystė, manau, kad be pastarųjų trąšų visiškai išsiversti bent jau kol kas nepavyks“, – kalbėjo J. Ščerbinskienė.

 

Parašykite komentarą