Žmonės

Ingos ir Dariaus Budrių restoranui 20 metų – su visu kolektyvu švenčia bei prisiminimas dalinasi Egipte

Darbo laukianti eilė žmonių, nakvynė buhalterės kabinete, prarasti tūkstančiai, personalo suorganizuota sumani apgaulės sistema, raudoni kilimai, šimtas butelių putojančio vyno norint užkariauti padavėjos širdį, mafijos grasinimai, Kauną drebinę renginiai, bričkų kiemas, pirmasis ir vienintelis šalyje velobaras, užsimezgusi draugystė su Džordana Butkute, gigantiški cepelinai ir jų valgymo varžybos – tai tik dalis prisiminimų iš per dvidešimt pastarųjų metų restorane „Briedžių medžioklė“ nutikusios istorijos.

„Pirmą kartą per tiek metų net keturioms dienoms uždarėme restoraną ir su visu kolektyvu buvome išvykę pailsėti į Egiptą“, – sakė trečią dešimtmetį pradedančios skaičiuoti maitinimo įstaigos bendraturčiai Inga ir Darius Budriai.

Abu jie su šypsena tvirtina – verslininkai, kuris pradėjo savo veiklos metus skaičiuoti netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, galėtų papasakoti ne vieną plunksnos vertą istoriją.

„Ir mums tikrai visko daug nutiko. Džiaugsmą, kad sekasi, neretai pakeisdavo baimė dėl savo ar šeimos narių gyvybės“, – sakė pašnekovai.

Kai Darius ir Inga susipažino, abu jau buvo nemažai patyrę. Vyriškis turėjo makaronų fabrikėlį, prekiavo cukrumi, o jo išrinktoji užėmė administratorės pareigas viename restorane.

„Jau buvau pabaigusi mokslus, dirbusi ne vienoje maitinimo įstaigoje, todėl prie šios verslo šakos buvau prisilietusi. Kai Darius pasakė norįs turėti restoraną, mums abejonių neliko dėl to, kokiu keliu kartu pasukti“, – sakė I. Budrienė.

Pora ilgai ieškojo tinkamų patalpų, bet svarbiausias sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į prekybos alkoholiu licencijų kainas. Tokio dokumento turėjimas Kaune kasmet atsiėjo po 30 tūkst. litų, o Kauno rajone – 2800. Taip Budriai, Dariui pardavus nuosavą namą ir investavus lėšas į verslą, įsikūrė Karmėlavoje, buvusios universalinės parduotuvės patalpose. Pramogų centro patalpas Darius įrengė pats. Buvo ir biliardo salė, scena, stulpas, kurio prireikdavo erotiškus šokius šokančioms šokėjoms. Paskutinius savo pinigus Budriai investavo į reklamą su su nerimu laukė atidarymo dienos.

Nors to neprogrozavo, pramogų centrą, kuriame vyko koncertai, o linksmintis buvo galima iki paryčių, žmonės tiesiog užgulė.

„Nebuvom tam pasiruošę nei morališkai, nei fiziškai. Trūko visko. Patirties, darbuotojų, produktų… Pirmomis dienomis verkiau, o kai vienas vakarėlis baigėsi mafijos grupuočių susišaudymu, apskritai norėjau, kad pasitrauktume iš tokio rizikingo verslo“, – sakė I. Budrienė.

Tuo metu pora dar turėjo butą Kaune, bet į jį nakvoti grįždavo retai. Tekdavo glaustis buhalterės kabinete, nes paryčiais pasibaigdavusi darbo diena už kelių valandų vėl prasidėdavo.

Pirmuosius uždirbtus pinigus Budriai… prarado.

„Ir tai buvo ne vienintelė vagystė mūsų istorijoje… Tik atsidarę neturėjome seifo, todėl gautas pajamas nuvežėme į butą Kaune. Kažkas žinojo situaciją ir, tik mums išvykus, namus apvogė… Netekome didelės sumos“, – prisiminė pašnekovai.

Įtampos užteko ir kitose srityse.

„Man tuomet buvo 23 – 24 metai. Norinčiųjų dirbti „Briedžių medžioklėje“ buvo daugybė. Nors pasirinkimą turėjome, kai kur vis tiek skaudžiai suklydome“, – sakė I. Budrienė.

Į maitinimo paslaugą pradžioje nesikoncentravę jaunieji verslininkai daug dėmesio skyrė barui. Jame šou ir gėrimus ruošdavo net keletas savo srities profesionalų.

„Virtuvės darbuotojai ėmė skųstis per dideliu krūviu ir per mažais atlyginimais. Niekaip negalėjome suprasti, kodėl kasoje nėra pinigų, nors klientų daugybė. Atsitiktinai patikrinau šiukšlių dėžę, kurioje radau išmestą čekį. Apie tai, kad tokia suma, kokia jame nurodyta, būtų kompiuteryje, informacijos neaptikau. Teko atidžiau pastudijuoti atliekų konteinerio turinį. Paaiškėjo, kad vien per tą pusdienį vienas barmenas ištrynė iš duomenų bazės sąskaitų, kurių vertė 1700 litų“, – pasakojo  I. Budrienė.

Toliau – kreipimasis į policiją, įrodymų rinkimas ir atsisveikinimas su nesąžiningu personalu. Nuostoliai siekė maždaug 20 000 litų.

Vienas iš darbo netekusių barmenų „prisiminimui“ spėjo pasiimti „Briedžių medžioklės“ užsakymų knygą ir asmeninio šeimos archyvo nuotraukas.

„Dėl to teko „padraugauti“ ne su keturiomis skirtingomis mafijos gaujomis. Visos reikalavo pinigų už „juodosios buhalterijos“ knygą. 100 000 litų. Kai paaiškindavome, kad tai tėra užsakymų registras ir už jį išpirkos nemokėsime, dokumentas buvo perleidžiamas kitiems išmušinėtojams. Tiesa, nuotraukas teko išsipirkti, nes buvome pavargę nuo to, kad jas nusikaltėliai išklijuodavo visoje Karmėlavoje – ant stulpų, pašto dėžučių, skelbimų lentose“, – sakė Budriai.

„Briedžių medžioklė“ turėjo „stogą“ – gaują, kuri už maistą ir gėrimus, saugodavo restoraną nuo šantažo. Ji ir padėjo atgauti prarastas nuotraukas, už paslaugą paprašiusi jau finansinio atlygio.

„Tada visi verslininkai privalėjo turėti „užnugarį“. Jei ne vieniems, tai kitiems mokėdavai. Gerai, kad tai truko gana neilgai ir policija išsprendė šį klausimą“, – patikino D. Budrys.

Pirmaisiais metais pramogų centre klientams nebuvo siūloma pasimėgauti cepelinais. Vietoje jų rekomenduoti „dieduko blynai“.

„Bet žmonės reikalaudavo gigantiškųjų cepelinų, todėl turėjome išmokti juos gaminti“, – tvirtino pašnekovai.

Apskritai, po maždaug penkerių darbo metų jie nusprendė nutraukti pramogų centro veiklą ir dirbti tik restorano režimu.

„Muštynės, grasinimai, susišaudymai ramybės nesuteikdavo. Kartą dėl vienos padavėjos dėmesio susiėmė mafijozas ir policininkas. Abu siekė užkariauti jos širdį. Mafijozas nupirko gėlių, 100 butelių putojančio vyno… Tą vakarą į „Briedžių medžioklę“ užsuko ir pareigūnas… Viskas baigėsi grumtynėmis“, – sakė I. Budrienė.

Ji pajuokavo, kad per 20 metų labiau įsiminė šokiruojantys, išgyvenimus sukėlę, o ne džiuginantys dalykai.

„Prasmingi renginiai, restorano plėtra, terasos atidarymas, Lietuvos rekordai, velobaras – buvo ir daug gražių momentų, kurie jau tapo istorija. Nuotykių užtenka ir dabar, tik jie kitokie. Grumtynės ir „susišaudymai“ vyksta virtualioje erdvėje. Ir šantažo momentų čia netrūksta. Bet viskas praeina, praeis ir tai“, – neabejojo Budriai.

 

 

Parašykite komentarą