Žmonės

Gediminas Armonavičius – Lietuvos patriotas, keliautojas, puoselėjantis stiprias šeimos vertybes, aktyvus ir einantis savojo tikslo link. Štai toks žmogus gyvena Kaune.

Čia – Gedimino Armonavičiaus atsakymai į kaunoaleja.lt klausimus:

2014 metų įvykiai Ukrainoje galutinai įtvirtino mano patriotinius jausmus Lietuvai.

Mano idėjų įgyvendinimo pamatas yra tėtis, mama, brolis Mindaugas.

Apie Karalgirio miško partizanų stovyklavietėje gimusią ąžuoliukų idėją. Mano draugai ukrainiečiai atvyko į Lietuvą dalyvauti atkurtos partizanų žeminės renginyje. Bendraujant buvusioje stovyklavietėje nusprendėme, kad reikia pagerbti ukrainiečių savanorius, kurie pirmieji atlaikė karo bangą, bet jiems nelemta buvo neišgyventi iki mūsų dienų.

Moteris sodina ąžuoliuką, vaikas tveria tvorelę, vėliau kabina tėčio nuotrauką, riša Ukrainos vėliavėlę.

Su kuprine vaikščiojau po Maidaną. Prie vieno laužo sustodavau pasėdėti, pasišildyti, prie kito pakviesdavo atsigerti arbatos, kitiems padėdavau tvarkyti sutvirtinimus.

Rinkome kojines ir drauge su latviu siųsdavome jas Ukrainos kariams.

Mama vis sakydavo – „Apgailestauju, kad mano vaikai per maži ir negaliu atiduoti juos ginti Tėvynės ( 1991 metai)“.

Lėktuvų kompanija atšaukė visus skrydžius, bet aš jau turėjau bilietą į Kijevą. Taksistas nuvežė iki vietos, paleido. Priėjęs prie barikadų pasakiau, kad lietuvis, įleido.

Neįtikėtinai gera idėja – paimti ąžuoliukus, nuvežti iki vietos, išdalinti žmonėms ir viskas. Bet įgyvendinti idėją buvo daug sunkiau.

Priešiškai nusiteikę žmonės Horticoje sudaužė paminklą, kuris buvo pastatytas prie ąžuoliukų sodinimo vietos. Praeitais metais iš surinktų aukų jis buvo atstatytas. Žmonės dar ir dabar siunčia nuotraukas kaip auga ąžuolai.

Mano senelis buvo akmenskaldis, šaulys, savanoris, remdavo partizanus.

Sudėtingiausiai buvo įveikti biurokratines kliūtis tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Bet žmonių susitelkimai šiai idėjau padėjo įveikti visus barjerus.

Ši vasarą buvo karšta, moterys sudariusios grafiką vykdavo iš Kijevo traukiniu dviems dienoms ir laistydavo visus pasodintus ąžuoliukus.

Girininkas Kęstutis Markevičius žinojo vietą miške kur yra bunkeriai. Pirmiausiai toje vietoje sutvarkėme aplinką, įrengėme atminimo akmenį, vėliau pradėjome tvarkyti ir partizanų žeminę.

Ukrainiečiai turi autentišką vietą kur kažkada augo sakraliniai ąžuoliai. Per karą vokiečiai juos iškirto ir išvežė. Šioje vietoje, Zaparožės salyne buvo suvienyta Ukraina ir šioje vietoje buvo pasodinti iš Lietuvos atvežti ąžuoliukai.

Daug padėjo Mindaugas Babonas – gynybos atašė pavaduotojas Ukrainoje. Kaunietis, gyvendamas Kijeve, padėjo greičiau susigaudyti ir išspręsti susidariusius klausimus.

Žinia apie lietuvių dovanojamus ąžuoliukus Ukrainoje pasklido labai greitai. Atsiliepė žuvusių karių mamos, kurios autobusais su savo vaikais vyko į Horticą.

Dirbome su vaikais daug ir neskaičiuodami laiko. Kęstutis Markevičius aprūpindavo mediena bei statybinėmis medžiagomis, tėtis su mama atveždavo valgyti. Karalgiryje gyvenantys uodai maitinosi mūsų prakaitu, bet lietuvių partizanų žeminė buvo atstatyta.

Iš pradžių galvojome, kad tūkstantį ąžuoliukų pasodinsime salyne, visus likusius nuvešime iki Lvovo. Bet kaip pastebėjome, kiek susirinko žmonių, tai visi buvę šaldiklyje 2100 ąžuoliukų ištirpo minioje.

Tėtis daug sportuodavo, dalyvaudavo įvairiuose to laiko varžybose. Aš mokykloje lankiau lengvąją atletika, bet turėjau gerą kūno kultūros mokytoją, tai mane įtraukdavo į visas įmanomas sportines veiklas. Studijuodamas Lietuvos kūno kultūros institute tapau studentų tarpe plaukimo varžybų vicečempionu.

Supratau vieną – jei šalis neturi istorijos, ji pasmerkta žlugti.

Su Gediminu Armonavičiumi bendravo Ričardas Žilaitis.

Parašykite komentarą